„2015 metais išgyvenau skyrybas, tada vaikams buvo dveji ir ketveri. Teko pereiti emocinių minų lauką.
Praėjus maždaug 16 mėnesių po to, kai mano buvęs vyras išėjo, penkias savaites praleidau prie savo senelės, patyrusios insultą, lovos. Mačiau, kaip mano senelis laikė jos ranką po daugiau nei 60 santuokos metų, ir teko išgyventi baisų skausmą matant tai, kas vyko išmušus jos mirties valandai. Niekada gyvenime nepamiršiu to, kas vyko tarp jų dviejų ir ko liudininke aš buvau.
Laikas kartais gali būti nepakeliamas ir skausmingas, kai atrodo, kad gyvenimas pateikia jums vieną skausmingą įvykį po kito, tačiau retrospektyviai galiu suprasti, kaip visos šios detalės kartu paėmus mane išmokė to, ko kokiu nors kitu būdu nebūčiau galėjusi išmokti.
Praėjus keliems mėnesiams po jos mirties pagaliau pasikeitė metų laikas ir pirmąją spalio dieną į Džordžiją atkeliavo rudens oras. Tą rytą vingiuotais keliais važiavau pas savo senelį ir palydėjau jį iki savo senelės kapo, kad galėtų ant jo padėti naujų gėlių. Tai būtų buvusios 62-osios jų vestuvių metinės.
Aš ir mano sesuo tą saulėtą rytą kartu su juo ėjome į kapines ir matėme, kaip jis išėmė mažai teapvytusias gėles ir pakeitė jas naujomis.
Susirietęs virš geležinės vazos ryškioje rudens saulėje jis šiek tiek padaužė kietą putų pagrindą, kad vaza gerai priglustų prie metalinės paminklinės lentos.
Jis sąžiningas ir tikras, gali padaryti sudėtingus dalykus. Ar tokie vyrai vis dar egzistuoja? Sąžiningai sakau, aš nežinau.
Prisimenu, susipažinau su moterimi praėjus keliems mėnesiams po savo senelės mirties, ir ji manęs paklausė, ar mano senelis susitikinėja su kitomis moterimis, turėdamas ketinimų dar kartą vesti. Aš net nežinojau, ką atsakyti. Jis skaičiuoja devintą dešimtį ir visą gyvenimą praleido su mano senele. Jo akyse vis dar pasirodo ašaros, kai jis kartais prabyla apie ją, o ant jos kapo dar net nespėjo prasikalti žolė. Ar žmonės iš tiesų šiais laikais taip elgiasi? Jie tiesiog prašoka visus tuos sunkumus ir pereina prie kitos galimybės prasiblaškyti?
Nuo mano skyrybų praėjo jau dveji metai ir aš jau galiu suprasti, kad kažkas vyksta su tavimi, kai tu leidi laiką viena ir darai dalykus, kurių niekada nemanei, kad teks daryti, kai imiesi neįmanomų dalykų. Aš nešu šiukšles. Miegu viena. Apmoku sąskaitas. Viena dalyvavau nekilnojamo turto perdavime. Viena dalyvauju vestuvėse. Viena būnu tėvų susirinkimuose. Viena ir futbolo rungtynėse savo vienvietėje kėdėje.
Ir iš pradžių visa tai gąsdino ir kėlė depresiją, tačiau paskui tu tą pirminį susikaustymą pralauži ir tai išlaisvina tave iš visko, kas prieš tai tave buvo sukaustę. Darau sunkius dalykus, bet jaučiuosi gerai. To, ko nori iš partnerio, sąrašas sulig kiekvienu vienatvėje praleistu etapu pradeda keistis ir kartelė kiekvieną kartą pradeda kilti aukštyn.
Viso to įkarštyje pasiligojo mano senelė ir mačiau kaip visus tuos sunkiausius dalykus daro mano senelis. Tą priežiūrą ir atsisveikinimą. Tomis paskutinėmis dienomis jis nemėgino kontroliuoti jos tempo, kai ji lėtai egzistavo. Jis tiesiog paliko jai skirtos erdvės tarp judviejų, kad ji darytų tai, ką jai reikėjo daryti tam, kad judėtų į priekį.
Jis yra 190 ūgio, aiškiai mėlynų akių ir neeilinio tvirtumo. Turi daugiau jėgos ir sąžiningumo už bet ką, ką esu gyvenime pažinusi. Buvau šalia birželio mėnesį, kai slaugos ligoninės slaugytoja mums pasakė, kad greičiausiai liko mažiau nei savaitė ar kažkas panašaus iki pabaigos, o kai slaugytoja išėjo, girdėjau jį kukčiojantį kambaryje, kuriame ji gulėjo, o aš laukiau nulipusi laiptais žemyn. Jis niekada nevertė jos paklusti jo planams, visada užjautė ir laikėsi tvirtai.
Girdžiu pokalbių šou ir matau straipsnius, kuriais dalijamasi internete, kur žmonės kalba apie santuokos patarimus ir ką daryti, kai partnerystėje tenka kovoti. Suprantu, kad žmonės galvoja, jog santuoka šiais laikais yra sunkus dalykas, nes nesi visą laiką laimingas. Nes tu jautiesi pavargęs, dirbi pernelyg daug, nuolat kažko reikalauja vaikai, o antroji pusė negali visu tuo pasirūpinti. Ar tai sunku? Tikrai?
Kadangi dabar jau pamačiau, kas iš tikrųjų yra sunku – tas gedėjimas ir susitaikymas, atsisveikinimas – pridegę pietūs ant viryklės, triukšmaujantys vaikai ar apkrauta kriauklė nebeatrodo verti būti nelaimingumo priežastimi. Kad ir ką tas „laimingas“ reikštų. Kai tai priklauso nuo kito asmens, ar jis tau suteiks tai, visuomet tai yra judantis taikinys.
Manau, kad viskas tarpusavyje susiję. Jeigu negali padaryti sunkaus darbo, atidėdamas į šalį savo savanaudiškumo pirmaisiais metais, kaip atrodys vėlesni metai? Prireikė 62 metų sukurti tam, ką jie turėjo, ir aš tai suprantu. Tačiau jeigu ir yra vienas dalykas, ko aš išmokau, tai yra tai, kad maži dalykai iš tikrųjų ir yra didžiausi. Sąžiningumas ir dorumas prasideda nuo ištiestos pagalbos rankos ir pagarbos parodymo, pasakymo „atsiprašau“ ir atsiprašymo išjautimo. Jeigu būčiau žinojusi tai, ką žinau dabar. Bet ar ne visada taip būna?
Esu tokia dėkinga už visa tai – savo pačios skausmą pirmosiomis dienomis pajutus tai, kas atrodo tarsi peilio ašmenys, dilgčiojantį skausmą, kurį jauti būdama viena, ir suvokimą, ką visa tai reiškia viskam nurimus, ir netgi didžiausią skausmą stebint tai, kas nutiko poros, kuri visada buvo mano kelrodė žvaigždė ir greičiausiai visada tokia bus, gyvenime.
Niekada nemaniau, kad būdama 35 metų būsiu viena. Matau, kad nepritampu greitų pasimatymų ir daugybės galimų tinkamų partijų peržiūrų telefone pasaulyje. Tačiau jeigu šis mano gyvenimo laikotarpis mane ko ir išmokė, tai būti sąžininga pačiai sau ir vertinti charakterio stiprybę, tvirtumą ir sąžiningumą aukščiau visko. Esu dėkinga už suteiktą galimybę pradėti viską iš naujo ir padaryti viską teisingai. Ir man nesvarbu, kiek laiko tai truks. Tikriausios gerai pastatyto gyvenimo detalės visada kuriamos lėtai.
