Tačiau mums, nepriklausomos kartos žmogui, kuris negali savo ilgų feisbuko įrašų pradėti: „Buvau dešimties metų, kai tą naktį spausdamas tėčio ranką stovėjau minioje žmonių, kurių lūpose netilo lietuviškos dainos žodžiai“, yra svarbu turėti kažką, kas primintų, kodėl esame laisvi.
„Neužmirštuolė“ yra tas simbolis, kuris tai įprasmina. Tačiau tenka nusivilti, kad ir tas žiedas laisvės dvasią, kovos dėl savo valstybės jausmą suteikia taip trumpai. Vienai dienai, ir tokių per metus turime vos kelis kartus.
Šiandieniniai pažadai
Per didžiąsias šventes tampame visi didvyriais ir herojais, kurie linksėdami galvas tvirtiname, kad stovėtume toje minioje beginkliai su laisvės troškimu tiek lūpose, tiek širdyje. Tačiau išaušta sausio 14-oji, kai jau visi žibintai paleisti, himnas sugiedotas ir visas mūsų didvyriškumas, visos jėgos sudėtos į tai, kad pakeltume ranką ir išjungtume žadintuvą, trukdantį dar bent kelias minutes pamiegoti.
Šiandien dėkodami savo tėvams, seneliams, ko gero, pamiršome, kad tą naktį viskas nesibaigė – viskas tik prasidėjo. Tai buvo tik naujos Lietuvos pradžia. Kaip tie Naujieji metai, kai išvakarėse prisižadame, kad įgyvendinsime daug šaunių dalykų per ateinančias 365 dienas. Tad kaip su tais pažadais? Ar šiandien galime pasakyti, kad gyvename tokioje valstybėje, dėl kurios savo kraują praliejo didvyriai, dėl kurios tiesiai į tankus žiūrėdami ir nepaleisdami vienas kito rankos, nesitraukė mūsų tėvai ir seneliai? Ar už tokią Lietuvą jie kovojo?
Žinau, kad šie klausimai labai dažnai keliami viešojoje erdvėje ir jau po truputį tampa banalia, nuvalkiota egzistencine retorika. Tačiau atsakykime kiekvienas sąžiningai pats sau: ar šiandien aš stoviu prie Televizijos bokšto ir tęsiu kovą, kurią pradėjo mūsų herojai, trokšdami geresnės, saugesnės ir laisvesnės Lietuvos?
Laisvė – mūsų pasirinkimas
Mes puikiai naudojamės laisve kritikuodami, teisdami, žemindami kitą ar aukštindami savo žodžius, nuomonę. Šiandien drąsiai galime būti arogantiški, pasipūtę, priekaištauti dėl kitų įsitikinimų, badyti pirštu už jo poelgius, pasišaipyti iš mums nepriimtinos retorikos. Visa tai yra graži demokratija: laisvė žodžiui, nuomonei, poelgiui. Tačiau ar tai yra kova už mūsų valstybę?
Ar tai tik nėra pasyvus stebėjimas, kaip kiti, galbūt, ne visada mums priimtinais būdais, kartais kvailai ar naiviai, tačiau stovi priešais tuos tankus? Ar kritikuodami, tačiau nieko daugiau nedarydami, mes netampame savotiškais tankais, žvelgiančiais į besiburiuojančią minią? O galbūt jau netgi nebe minią, o tik kelis žmones?
Laisvė mums visiems suteikia galimybę rinktis: visų pirma, kokį gyvenimą norime nugyventi, antra, kokį pasaulį aplinkui norime matyti. Šiandien šiuos abu dalykus pasirenkame visiškai savarankiškai. Šiandien kiekvienas sau individualiai atsakome, kas mums yra laisvė: pabambėti, kokia valdžia yra netikusi, tačiau vis tiek neateiti į rinkimus; pykti, kokia šiandien primityvi televizijos programa, tačiau vis tiek penktadienio vakarą atsisukti „TV pagalbos“ įrašą; pasibjaurėti apverstais šiukšlių pakampiais, tačiau numoti ranka ir nueiti, kai pačiam, kad ir netyčia, iškrenta saldainių popieriukas; kalbėti apie tai, kaip yra negerai patyčios, tačiau nepraleisti progos pažeminti kitą.
Visa tai yra tokia pati laisvė kaip ir matyti pasenusią ir jau nebeveiksmingą švietimo sistemą, bet ne tik badyti pirštais, tačiau kartu užsukti į biblioteką ir pasiimti papildomai paskaityti, praplėsti savo akiratį; pakelti tiek savo, tiek draugo numestą ant gatvės šiukšlę; išsivalyti savo žodyno sąvartynus; ne tik pasyviai stebėti patyčias, bet nueiti ir apginti, sudrausminti; diskutuoti ir nepropaguoti blogų dalykų, kad ir jie atneša trumpalaikį malonumą; nepasitenkinti pigumu, tuštybe ir nuolat siekti kažko daugiau, nei dabar gauni ar turi.
Abi šias puses jungia ta pati laisvė: savarankiški sprendimai, gyvenimo būdas. Abu šie pasirinkimai yra vienodai geri, nes yra priimti paties žmogaus, gyvenančio nepriklausomoje demokratinėje valstybėje. Būti tanku ar stovėti minioje šiandien yra vienodai svertini dalykai. Nes šiandien svarstyklės yra ne vieno kulto ar valdžios įstatymas. Šiandien svarstyklės yra mūsų paties moralinis įsitikinimas, kiekvienam žmogui rodantis skirtingus skaičius skirtingose situacijose. Nėra vienos minios. Yra vienas žmogus. Ir šiandien klausimas – kokią Lietuvą renkamės – yra atsakomas visiškai individualiai ir kiekvienas atsakymas yra teisingas, kad ir iš kurios pusės pateiktas. Nes tai yra laisvė. Atsakymas yra neteisingas tik vienu atveju – jei sausio 12-ąją mes patogiai „sėdime tanke“, o kitą dieną meluojame tiek sau, tiek aplinkiniams, kad esame ta minia, kuri kovoja už gražesnę Lietuvą.
Laisvė yra kiekvieną dieną. Tiek už šiandien, tiek už rytojų, tiek už sausio 13-ąją turime būti vienodai dėkingi didvyriams, kurie mums šias dienas padovanojo. Turime degti ta kovos dvasia kiekvieną minutę ir sugebėti ne tik per įsimintinas datas sau atsakyti: aš stoviu prie televizijos bokšto ar į bokštą žvelgiu pro tanko langą? Švęskime laisvę kiekvieną dieną ir gyvenkime taip, kad svarstyklės visada rodytų tik teisingus skaičius, o Sausio 13-ąją nereikėtų iš naujo įrodinėti, kad mes būtume toje minioje. Nes toje minioje turime stovėti kiekvieną minutę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!