25-erių Greta neslepia - magistrantūros studijos viename geidžiamiausių universitetų nebuvo netikėtas laimėjimas. Tiesiog mergina jau gimnazijoje mokėsi taip, kad ateityje galėtų studijuoti svajonių mokykloje.
Buvusi Klaipėdos "Ąžuolyno" gimnazijos mokinė Vilniaus ISM vadybos ir ekonomikos universitete baigė ekonomikos ir politikos programą anglų kalba. Atlikdama praktiką JAV ambasadoje Vilniuje ir sužinojusi apie galimybę stažuotis JAV esančiame Stanfordo universitete nepraleido šio šanso.
Greta žinojo, kad, norint tęsti magistrantūros studijas JAV, tai padidins jos šansus. "Būkime atviri - Harvardo universitetas nelabai žino Lietuvoje esančių aukštųjų mokyklų lygio", - minėjo Greta.
– Kodėl Amerika?
– Kai atlikau praktiką JAV ambasadoje, užmezgiau nemažai ryšių, sužinojau apie JAV aukštąsias mokyklas iš pirmų lūpų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl norėjau tęsti studijas JAV. Stažuotė Stanforde sustiprino šį norą. Be to, mane viliojo tai, kad Harvardo universitete mokoma ne sausos teorijos, o daugiau praktikos. Būtent JAV veikia stipriausios verslo mokyklos. Stimulu rinktis Harvardo verslo mokyklą buvo ne tik jos reitingai ar prestižas, bet ir tai, kad jie įsileidžia pakankamai jaunus žmones, nereikalauja ilgametės patirties kaip kitos verslo aukštosios mokyklos.
Žinoma, 5 metų darbinė patirtis - vidurkis ir mano bendrakursių tarpe, tačiau, įžvelgęs potencialą, Harvardas priima ir jaunesnius, pavyzdžiui, aš stodama turėjau vos dvejų metų darbo patirtį.
– Kur dirbai iki Harvardo?
– Dvejus metus dirbau pagal vadinamąją ateities lyderių programą Didžiosios Britanijos farmacijos įmonėje "GlaxoSmithKline". Atstovavau Šiaurės šalių regionui Lietuvoje, taip pat pusmetį buvau išvykusi dirbti į Suomiją. Tad kai stojau į Harvardą, turima tarptautinio darbo patirtis buvo įvertinta. Stojimo komisija vertino ir mokslinius tyrimus, kuriuos atlikau dar studijuodama universitete kartu su ISM profesoriais.
– Kaip atrodo studijos svajonių universitete?
– Harvardo verslo mokyklos studijos yra išskirtinės tuo, kad tenai dirbama vadovaujantis vadinamuoju verslo atvejų tyrimo metodu. Pavyzdžiui, mūsų specialybės studentai prieš kiekvieną paskaitą gauna medžiagą apie egzistuojančią kompaniją ir, priklausomai nuo paskaitos, kuriai ruošiesi, reikia išspręsti tos kompanijos problemą. Ir nors visi nagrinėjame tas pačias problemas, paskaitoms ruošiamės individualiai.
Esame suskirstyti į tarpklasines diskusijų grupes, tad kiekvieną rytą nuo 8 val. prieš paskaitas gerą valandą tokiose grupėse diskutuojame. Įdomu tai, kad į šias grupes atrenka skirtingas darbo patirtis turinčius žmones, kad diskusijos būtų kuo įdomesnės. Mano grupėje yra jaunuolis, Saudo Arabijoje dirbęs su nafta, kitas - JAV dirbęs finansų srityje ir t.t.
– Galima pamanyti, kad dėstytojų darbas nesudėtingas - nereikia patiems aušinti burnos.
– Iš tiesų dėstytojai labai ruošiasi paskaitoms, apmąsto, kokius klausimus ir kada užduoti, kad išsiaiškintume, kas svarbiausia. Beje, mūsų klasėje yra 90 studentų. Kiekvienas turime savo asmeninę sėdėjimo vietą, tad kiekvieno dalyko dėstytojas tiksliai žino, kurioje vietoje sėdi konkretus studentas. Jie net turi klasių žemėlapius su mūsų pavardėmis. Tad, pavyzdžiui, jei yra nagrinėjamas farmacinės kompanijos atvejis, dėstytojas puikiai žino, kurie studentai turi darbo patirties šioje sferoje ir prašo jų įžvalgų.
Beje, dėstytojai labai atviri, visada pasiruošę bendrauti ir ne paskaitų metu.
– Kokių žinomų kompanijų bėdas jau narpliojai?
– Nagrinėjome ir tokių garsių kompanijų kaip "Nike", "Apple" ar "Starbucks" atvejus.
Bet juk tai klestinčios įmonės, kokių bėdų įmanoma surasti?
Būna ir taip, kad tos kompanijos jau būna pačios seniai išsprendusios tą problemą. Todėl griežtai draudžiama ieškoti "Google" paieškoje tos problemos sprendimo būdų. Turi pats sugalvoti. Jei plagijuosi - būsi identifikuotas. Kita vertus, galbūt tai nebuvo geriausias problemos sprendimo būdas.
Nebūtinai sprendžiame tik problemas, būna ir kitokių klausimų - pavyzdžiui, ar plėstis į kitą rinką, investuoti į naują projektą, mokomės, kaip skaityti finansinius duomenis.
– Kaip vyksta atsiskaitymai?
– 50 proc. atsiskaitymo pažymio lemia tai, kaip mes pasiruošiame paskaitoms. Todėl niekam ir nekyla minčių joms nesiruošti. Tiesa, kadangi studentų yra daug, nėra šansų, kad galėsi pasisakyti kiekvienos paskaitos metu. Dažniausiai pavyksta kalbėti kas antrą paskaitą, tad, gavęs progą, stengiesi, kad komentaras būtų svarus.
– Gudrūs studentai ruoštųsi tik kas antrą paskaitą. Ar nekilo tokių minčių? Juokauju, žinoma.
– Visada gali nutikti taip, kad dėstytojas prisimins, kad turi darbinės patirties vienoje ar kitoje sferoje, ir paprašys išsakyti savo nuomonę. Beje, labai kreipiamas dėmesys į tai, ar studentas girdi, ką kalba kiti kolegos. Pavyzdžiui, bus blogai, jei kas nors jau pasakė tą komentarą, o tu vėl kartoji. Taigi verta ne tik ruoštis, bet ir girdėti, ką kiti kalba.
– Baigėsi pirmas semestras. Jau buvo egzaminas?
– Taip, kaip ir minėjau, pusę egzamino pažymio sudaro pasirodymas paskaitose, o kitą pusę - egzamino metu gautas pažymys. Kiekvieno dalyko egzaminas trunka 4 valandas. Per tiek laiko turi išnagrinėti gautos kompanijos atvejį ir rasti reikiamus sprendimus. Egzamino metu internetu naudotis draudžiama, bet galima naudotis užrašais. Žinoma, jie turi būti tavo, o ne pasiskolinti ar nukopijuoti draugo.
– Skatina viską konspektuoti ranka?
– Taip. Jokių technologijų paskaitų metu neleidžia naudoti. Draudžiama atsinešti kompiuterius ir telefonus. Netgi specialiai tose patalpose, kur vyksta paskaitos, nėra ryšio. Tiesiog taip daroma dėl to, kad niekas neblaškytų.
– Kiek dalykų studijuojate?
– Penkis kiekvieną semestrą. Pirmame semestre dar turėjome papildomai psichologijos kursą - mus mokė, kaip būti geru komandos nariu, kaip pasakyti darbuotojams, ką apie juos galvoji, jų neįžeidžiant ir t. t. O antro semestro pabaigoje mus išsiųs grupelėmis konsultuoti į vienos kurios nors dar besivystančios šalies kompaniją. Tai gali būti Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos šalis. Mintis tokia, kad turime išmokti dirbti bet kokiomis sąlygomis, globaliame kontekste.
– Viskas atrodo labai įdomu, bet gal labai sunku?
– Pirmus mėnesius buvo tikrai sunku. Visų pirma dėl to, kad keitėsi ir gyvenamoji vieta, reikėjo daug ko išmokti, prisitaikyti, susitvarkyti buitį. Tempas - didžiulis. Be paskaitų ir ruošimosi joms, vyksta daug įvairių renginių, jau ieškome, kur galėsime atlikti vasaros praktiką.
– Bet persilaužei?
– Visada galima tobulėti, bet jaučiuosi kur kas geriau. Išmokstu pamažu pasitikėti ir savo žiniomis. Iš pradžių atrodė, kaip aš galiu priimti sprendimus, ką reikėtų daryti tokioms milžiniškoms kompanijoms kaip "Nike" ar "Starbucks". Bet ilgainiui supranti, kad ir ten sėdi tie patys žmonės.
Be to, ir mūsų kurso vadovas akcentavo, jog jau klasika yra tapę tai, kad daugelis, patekęs į Harvardą, iš pradžių abejoja savo verte. "Žinokite, kad mūsų priėmimo komisija nedaro klaidų. Jeigu jūs čia, vadinasi, viskas bus gerai", - akcentavo jis.
– Laisvalaikio lieka?
– Mažai. Kaip jau minėjau, vyksta daug įvairių renginių, tad reikia mokėti atsirinkti. Bet randame laiko bent kartą per savaitę su bendraklasių grupele susiburti, pavakarieniauti, pabendrauti.
Įmanoma suderinti konkurenciją ir draugystę?
Negaliu sakyti, kad suradau tikrų draugų, dar reikia tam laiko. Kaip žinote, amerikiečiai visada šypsosi, bet neskuba atvirauti, kas dedasi jų viduje. Ta konkurencija nėra tokia, kad vieni kitiems kaišiotų pagalius į ratus. Tiesiog visi yra perfekcionistai ir stengiasi kuo geriau pasiruošti paskaitoms.
Be to, mums akcentuojama ir tai, kad labai svarbu Harvarde ne tik mokslai, bet ir ryšiai, kuriuos užmegsime. Nemaža tikimybė, kad šalia tavęs sėdintis žmogus gyvenime daug pasieks, todėl visi stengiasi išlaikyti kuo draugiškesnius santykius.
Įdomu tai, kad Harvardą baigę žmonės visame pasaulyje vieni kitus palaiko, padeda. Yra tokia tradicija, kad įstojus tau skambina šią aukštąją mokyklą jau baigęs alumnas iš tavo šalies. Tad ir aš sulaukiau skambučio iš lietuvio, kuris dabar dirba Londone.
Ir vėliau ieškant darbo rekomenduojama susisiekti ir prisistatyti tiems kompanijų atstovams, kurie taip pat studijavo Harvarde. Taigi visi supranta, kad žmogiškieji ryšiai yra labai svarbūs.
– Štai ką reiškia priklausyti Harvardo klanui. Ar teisingai supratau, kad jus ruošia tapti kompanijų vadovais?
– Didžioji dalis mūsų specialybės studentų "nusėda" vadybos konsultacijų įmonėse, kur surenkami protai, kurie ir važiuoja konsultuoti įvairias problemas sprendžiančias kompanijas. Kiti įsitvirtina finansiniame sektoriuje - investiciniuose bankuose, įvairiuose fonduose, ar didžiosose korporacijose. Įvairiomis stipendijomis studentus mėginama prisivilioti ir į ne pelno siekiančias organizacijas ar JAV vyriausybę.
– Papasakok, kokios gyvenimo sąlygos šioje aukštojoje mokykloje?
– Studentai gyvena arba bendrabutyje, arba vadinamuosiuose Harvardo namuose. Principas abiejuose pastatuose panašus, tik bendrabutis yra kiek arčiau auditorijų ir sujungtas su pagrindiniu pastatu požeminiais koridoriais. Kas kur gyvens, traukiami burtai, tad aš patekau į Harvardo namus. Turiu savo kambarį, vonią. Viskas puiku.
– Esminis klausimas - kiek kainuoja mokslai?
– Šito daugelis klausia. Vienas semestras atsieina 40 tūkst. dolerių. Bet gerai yra tai, kad pusė studentų gauna stipendiją. Tvarka labai įdomi. Pavyzdžiui, man stipendiją moka ne pati mokykla, o dvi šeimos, kurių nariai anksčiau yra pabaigę Harvardą. Taigi mokslas man nekainuoja, tik pragyvenimas.
– Vadinasi, kai tu baigsi studijas ir pradėsi dirbti, galbūt taip pat remsi jaunesnius studentus?
– Visko gali būti. Ta sistema, matyt, ir veikia tokiu principu. Galbūt tiems žmonėms, kurie dabar mane remia, kas nors taip pat mokėjo stipendiją. Ta mintis labai įpareigoja. Net tada, kai atrodo, jog sunku, neturi teisės bambėti, nes suvoki, kad tavimi tiki visiškai svetimi žmonės, kurie moka už tavo mokslus pinigus, nors tavęs net nepažįsta. Tiesa, per Kalėdas rašiau toms šeimoms padėkos laiškus, pavasarį bus organizuojamas susitikimas su vadinamaisiais donorais.
– O kaip atrenkami tie laimingieji, kuriuos parems vadinamieji donorai?
– Kai stoji, apie tai net nekalbama, nes kreipiamas dėmesys į kitus dalykus. O kai įstoji, tiesiog kitų studentų kontekste įvertinamos tavo finansinės galimybės.
Beje, gerai išvystyta ir paskolų sistema. Studentai drąsiai skolinasi iš bankų, nes tiki, kad baigę Harvardą turės gerą darbą ir galės grąžinti paskolą. Yra tekę girdėti, kad dešimčiai metų paimtą paskolą paprastai pavyksta grąžinti per porą metų.
– Koks tavo tolesnis planas? Per dvejus metus baigsi magistrantūrą ir...
– Kol kas galvoju tik apie tai, kaip susirasti vasarai praktiką JAV. Norėčiau išbandyti naują sferą.
– Tačiau pagalvoji apie tai, kur norėtum gyventi. Ar nori likti JAV, o gal grįši į Lietuvą?
– Žinoma, JAV kur kas didesnės galimybės, bet ir konkurencija didesnė. Tad turi atsakyti sau į klausimą, ar esi pasirengęs tai atlaikyti ir nuolatos būti kovinės parengties. Juk vien Harvardo verslo mokykloje dabar studijuoja dar 900 tokių pat gabių pirmakursių. Tad neatmetu galimybės, kad norėsis grįžti į Lietuvą, kur viskas daug ramiau ir yra daug neišnaudotų galimybių.
– Taigi ko reikia, kad įstotum į Harvardą?
– Svarbūs ir akademiniai gebėjimai, ir darbinė patirtis. Bet svarbiausia - kryptingai to siekti.
