Mes norime pasimatymo per priešpiečius sekmadienio ryte. Mes norime, kad kažkas mus užjaustų sunkiai dirbant pirmadienį, antradienį norime žmogaus, su kuriuo galėtume pasivaišinti gardžiausiu pasaulio maistu, o trečiadienį norime sulaukti tekstinės žinutės, linkinčios labo ryto. Mes norime, kad į visas vestuves, į kurias sulaukiame kvietimų, būtume kviečiami su antrąja puse (kaip jie tai padaro? Kaip jie randa tą savąjį „ilgai ir laimingai“?) Nepaisant visko, mes esame karta, kuri nenori santykių, rašo huffingtonpost.com.
Mes ir vėl atsisakome dar vienos kandidatūros, tikėdamiesi surasti tą vieną vienintelį. Mes skaitome „Penkis būdus, kaip atpažinti, kad jis įsimylėjo“ ir „Septynis būdus, kaip priversti ją tave pamilti“, vildamiesi įtraukti žmogų į santykius tarsi į kokį projektą. Mes skiriame daugiau laiko savo profiliams socialinėje žiniasklaidoje nei savo asmenybėms. Ir mes vistiek nenorime santykių.
Mes „kalbamės“ ir rašome tekstines žinutes, bendraujame „Snapchat“ ir užsiimame seksu. Mes pramogaujame ir mėgaujamės laiminga valanda, einame išgerti kavos ir patraukiame alaus. Darome viską, kad išvengtume tikro pasimatymo. Mes žinutėmis susitariame susitikti, susitikę valandą pasikalbame vien tam, kad sugrįžę galėtume dar pasikalbėti susirašinėdami tekstinėmis žinutėmis. Mes atsisakome bet kokių galimybių pasiekti realų ryšį žaidžiant žaidimus be nugalėtojo. Konkuruojame dėl titulų „Labiausiai atsiskyręs“, „Labiausiai apatiškas požiūris“ ir „Sunkiausiai emociškai pasiekiamas“, kol galiausiai laimime apdovanojimą „Labiausiai vienišas“.
Mes norime santykių fasado, tačiau nenorime dėl santykių pasistengti. Mes norime laikytis susikibę už rankų be akių kontakto, norime seksualinio erzinimo be rimtų pokalbių. Norime gražių pažadų be tikrojo įsipareigojimo, norime švęsti jubiliejus be 365 dienas trunkančio darbo, kuris į tą jubiliejų ir atveda. Mes norime „ilgai ir laimingai“, tačiau visai nenorime įdėti pastangų čia ir dabar. Norime gilaus ryšio plaukdami paviršiumi. Ilgimės meilės, kurią rodo gražiausiuose filmuose, tačiau nenorime iššūkių.
Norime, kad kažkas laikytų mūsų ranką, tačiau nenorime suteikti tos jėgos, kuri gali mus tose rankose sužeisti. Mes norime girdėti frazes, kuriomis užmezgamos pažintys, tačiau nenorime sėsti į draugystės ratus, nes… visada yra tikimybė, kad galime būti iš jų išsodinti. Mes norime, kad mums pakirstų pakinklius, tačiau tuo pat metu siekiame išlikti saugūs, nepriklausomi ir savarankiškai stovintys ant savo kojų. Mes norime ir toliau vaikytis meilės idėją, tačiau mes iš tikrųjų nenorime pasinerti į tą meilę.
Mes nenorime santykių, mes tik norime draugų, su kuriais sieja seksualiniai santykiai. Mes norime bet ko, kas suteikia mums santykių iliuziją, nesileidžiant į tikrus santykius. Mes norime visų galimų apdovanojimų be jokios rizikos, atpildo be jokių kaštų. Mes norime susisaistyti pakankamai, bet ne per daug. Norime įsipareigoti, bet tik šiek tiek, ne iki galo. Mes neskubame, stebime, kur tai nuves, tiesiog linksminamės. Tik vieną koją iškeliame pro namų duris, atmerkiame tik vieną akį, žmones laikome per ištiestos rankos atstumą – žaidžiame jų emocijomis, tačiau labiausiai žaidžiame savosiomis.
Kai viskas pasiekia tokį lygį, kad atrodo tikra, mes pabėgame. Pasislepiame. Paliekame. Juk visada aplinkui yra daugiau galimybių. Visada yra šansas susirasti kitą meilę. Tik šiais laikais tiek mažai galimybių ją išsaugoti...
Mes tikimės tiesiog panerti į laimę. Norime parsisiųsti tobulą partnerį tarsi naująją programėlę, kuri bus atnaujinta kaskart, kai išlys kokia spraga, bus lengvai perkeliama į aplanką ir ištrinama, kai taps mums nebenaudinga. Mes nenorime išpakuoti savo bagažo. Dar blogiau, nenorime, kad kažkas išpakuotų savąjį. Mes norime bjaurius dalykus laikyti pridengtus, slėpti trūkumus po „Instagram“ filtru, pasirinkti dar vieną epizodą „Netflix“, vietoj realaus pokalbio. Mums patinka mintis, kad galima mylėti kitą nepaisant jo trūkumų, tačiau mes vistiek linkę pasilaikyti savo paslaptis užrakintas, kad jos niekada neišvystų dienos šviesos.
Jaučiamės turintys teisę mylėti, lygiai kaip jaučiamės turintys teisę į darbą pilnu etatu baigę aukštąsias mokyklas. Mūsų „trofėjai kiekvienam“ jaunystė išmokė mus, kad jeigu kažko norime, tai ir esame to verti. Mūsų šimtus kartų žiūrėti ir peržiūrėti „Disney“ filmai išmokė mus, kad tikra meilė, sielos draugai ir „ilgai ir laimingai“ egzistuoja visiems. Todėl mes visai nesistengiame, tačiau tuo pat metu stebimės, kodėl vis dar nepasirodė žavusis princas. Nieko nedarome ir stebimės, kad niekur negalime surasti savosios princesės. Kur mūsų paguodos prizas? Juk mes čia, štai kur mes. O kur tie santykiai, kurių esame verti? Ta tikroji meilė, kurios mes esame verti, kuri mums buvo pažadėta?
Mes norime ne žmogaus, o laikino pakaitalo. Norime šilto kūno, bet ne partnerio. Norime, kad kažkas sėdėtų ant sofos šalia mūsų, kai bei tikslo toliau naršome po internetą, atidarome dar vieną programėlę, kad ji dar kartą atitrauktų mus nuo realaus gyvenimo. Norime eiti ta vidurio linija: apsimesti, kad neturime jausmų, norime, kad kažkam mūsų reiktų, tačiau nenorime, kad mums kažko reikėtų. Mes dedame daug pastangų, norėdami išsiaiškinti, ar kitas žmogus deda tų pastangų pakankamai – mes net patys to iki galo nesuprantame.
Sėdėdami su draugais diskutuojame apie taisykles, nors niekas net nežino, kokį žaidimą mes žaidžiame. Nes mūsų kartos, nenorinčios santykių, problema slypi tame, kad visgi mes tuos santykius iš tikrųjų turime.
