Esu trisdešimtmetis, noriu dirbti ir gauti bent minimalų atlyginimą už darbą. Noriu užsidirbti bent duonai ir stogui virš galvos.
Žinau, esu pats kaltas, kad nesugebu susirasti darbo, kažkaip atsistoti ant kojų. Bet ką man daryti, kad aš toks, kuris pats nesugebu susirasti, man reikia padėti, parodyti, pamokyti?
Suvokiu, kad neturiu patirties, nesu apsukrus, o tokie žmonės reikalingi šiandienos laikmečiu. Bet esu sąžiningas, pareigingas, kruopščiai atlieku užduotis. Neturiu žalingų įpročių, negeriu, nerūkau, tik jau visiškai esu praradęs pasitikėjimą savim, depresuoju.
Daug skaitau, teoriškai išmanau daug dalykų, bet dirbti fizinių darbų nesiseka, nors ir stengiuosi. Baigęs mokslus ieškojau darbo, dažniausiai darbdaviai atsakydavo, kad paskambins. O jei įsidarbinu, nesuspėju su visais sparčiai atlikti užduočių ir greitai mane atleidžia, taip ir neturiu darbinių įgūdžių. Eina metai po metų.
Esu ilgalaikis bedarbis, dabar beveik dvejus metai negaunu jokiu pajamų. Žinau, reikia nueiti į socialinį skyrių, ten bent pašalpą skirs, bet aš nenoriu pašalpos. Noriu užsidirbti atlyginimą. Per tris paskutines savaites nuėjau į du darbo pokalbius (darbo biržos siuntimu), darbdaviams netikau, nors jie nuolat sako, kad trūksta norinčių dirbti.
Taigi nuėjau į socialinį skyrių, parašiau prašymą socialinei pašalpai gauti. Ir štai, po kelių dienų socialinis skyrius siunčia dirbti. Dar negavau nė vienos pašalpos, o atidirbti jau reikia tuoj pat, avansu.
Labai prašau atsakingų socialinių struktūrų, Seimo narių, Vyriausybės ar kitų pareigūnų man paaiškinti: jei aš niekur netinku dirbti ir gauti atlyginimą už savo darbą, o už pašalpą, kurią dar nežinau kada gausiu, jau dirbti tinku? O man einant atidirbinėti pašalpą, reikia ir batus nusipirkti, ir apsirengti. Gal reikia atsakingai pažiūrėti, kodėl žmogus negali įsidarbinti, dirbti, o ne siųsti dirbti viešųjų darbų, už kuriuos turėtų būti mokamas atlyginimas? O jei tą atidirbinėjimą už pašalpas vadinate visuomenei naudinga veikla, tai, kiek suprantu, ji turi būti savanoriška, o ne bausmė už tai, kad žmogus negali susirasti darbo.
Suprantu, kad taip taupomos biudžeto lėšos. Tie, kurie tik naudojasi pašalpomis, vengia darbo ar girtauja, lai atidirbinėja, visiškai tam pritariu. Bet aš tikrai noriu dirbti, ne pašalpą gauti. Be to „normalūs žmonės“ (gaunantys atlyginimus) dar tyčiojasi: „O, čia tie pašalpiniai“. Bet aš noriu dirbti, noriu jaustis žmogumi, o ne būti pasityčiojimo objektu ir našta artimiesiems, visuomenei.
Ką man daryti? Kur man dėtis? Kaip gyventi? Kodėl tokia beviltiška situacija Lietuvoj?
P.S.: išsilavinimas – vidurinysis, su specialybe. Dirbau nekvalifikuotus darbus kelis metų iki 2009 m. krizės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame Jūsų – ar Jums sudėtinga šiuo metu Lietuvoje rasti darbą, kokių atlyginimo pasiūlymų paprastai sulaukiate? Ką patartumėte ieškantiems darbo? Kviečiame mintimis pasidalyti ir darbdavius – ar Jums paprasta rasti kvalifikuotą darbuotoją, su kokiomis bėdomis susiduriate ieškodami naujo darbuotojo? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.