Šeštadienis, 8.50 ryto, aš jau prie savo raudonojo automobilio (dėl reklamos sumetimų markės nerašysiu). Dyzeliukas, anksčiau užvesdavau, tačiau kaip bus po minus 25 ir daugiau nakties? Du bandymai tai padaryti – nieko gero, akumuliatorius „miręs“ ir man nepavyks nuvažiuoti iki stoties siuntų skyriaus, nebent tai teks daryti su autobusu.
Staiga kažkas į vairuotojo langą iš kairės beldžia... Atidarau, ir jaunas vaikinas sako: „Ar galėčiau jums padėti, matau, kad neužsiveda?“ Aš – priblokštas, dar net nepagalvojau, ką darysiu toliau, o man pagalbą jau siūlo netoliese esančio autoserviso darbuotojas, kuris pamatęs, kad nepavyksta, pats atėjo ir pasisiūlė padėti.
Netrukus jis grįžta su „boosteriu“ – laidais ir dėže, kuri galimai prikels mano automobilį. Prijungė, vienas pasukimas ir jau dirba. „Ačiū, – sakau, – kiek esu skolingas?“ „Kavai duokite, ką jūs – du eurai per daug (tiek tuo metu turėjau piniginėje), užteks euro.“ Vis dėlto įkalbėjau paimti tuos du, padėkojau už pagalbą ir geranoriškumą. „Mes juk kaimynai, turime bendrauti ir padėti vieni kitiems“ – tokie buvo jo žodžiai, ir man pasidarė labai gera, kad štai yra tokių žmonių ir nėra jau viskas taip blogai, kaip neretai kalbama apie jaunąją kartą.
Išvažiavau į stotį, o po to – į šeštadieninę krepšinio treniruotę ir ant kelio matau dvi pakuotes, panašias į tokias, kokias aš pats neretai siunčiu paštomatais. Tuščios dėžės, pagalvojau, ir sustojau, kad įsitikinčiau. Ir ką jūs galvojate? Kurjerio pamestos dėžutės. Skambinu nurodytu numeriu į paslaugas teikiančią įmonę, bet savaitgaliais jie nedirba. Randu ant dėžės žmogaus telefoną, paskambinu, moteris nelabai supranta, kas atsitiko, bet pamažu išsiaiškiname, kad laukia siuntos, kad atitinka vardas ir pavardė. Susitariame susitikti, o kitą siuntą tiesiog priduodu į PC veikiantį pašto skyrių.
Kitos dėžės savininkė atvažiuoja prisipažinusi, kad pirmą kartą naudojasi šia paslauga ir, sakyčiau, kad visai sėkmingai. Padėkoja įteikdama šokolado ir sakydamas: „Koks jūs geras žmogus.“
O kaip buvo galima pasielgti kitaip? Ypač, kai tave kažkas išgelbėjo, kai pats siunti siuntas ir tikiesi, kad jos nukeliaus ten, kur reikia ir šiaip, juk čia ne tavo daiktas.
Tad būkime geresni vienas kitam ir būsime laimingesni, ypač, kai taip šalta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Papasakoti jums nutikusią gražią istoriją? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“.