Labai mėgstu savo darbą, esu gera mokytoja, geri ir mokinių rezultatai, esu mylima ir gerbiama mokinių ir tėvų (tiesa, visko pasitaiko, visokių gimdytojų būna), tikrai jaučiuosi savo vietoje – mokytoja norėjau būti nuo mažens.
Esu metodininkė, dirbu pilnu darbo krūviu – 18 kontaktinių pamokų, auklėjamąją klasę, krūvą taisomų sąsiuvinių (juk pati leidžiu mokinimas tobulinti samprotavimus tiek, kiek nori, ir visus variantus taisau, komentuoju, ką reiktų dar pataisyti iki geriausio įvertinimo).
Esu lituanistė – daugybė renginių, vedu konsultacijas, už kurias nemoka (o vaikui to nepaaiškinsi, nes jam reikia pasiruošti egzaminui, kalbėjimo įskaitai), vežuosi mokinius į ekskursijas (ir niekas man komandiruotpinigių nemoka net ir tada, kai išvykstame į kelių parų kelionę – bemiegės naktys, milžiniška atsakomybė), niekada kaip valstybės tarnautoja negavau jokių kanceliarinių priemonių (o gal turėtų priklausyti? Juk ir valytojos valo patalpas ne už savus, pirkdamos valymo priemones).
Jei ko nors reikia kabinetui, renginiui, perku už savus grašius – valstybė man į rankas sumoka vos daugiau nei 500 eurų. Šeimoje esu meiliai vadinama verge Izaura. O kur dar posėdžiai, tėvų susirinkimai vakarais, nes tėvai dirba, metodiniai pasisėdėjimai, elektroninio dienyno pildymas (jau po darbo), tėvų skambučiai ir ilgi monologai po darbo, nes darbo valandomis jie irgi dirba, vaiko gerovės komisijos ir t.t.
Sakote, daug uždirbame už nenormuotą darbo dieną? Šiais metais viena kolegė vasaros metu išvyko padirbėti į Angliją – burokus ravėjo (t.y. dirbo nekvalifikuotą, ramų darbą gamtoje). Rudenį grįžo...Vakar sužinojome, kad po žiemos atostogų nebegrįš – pasirinko Angliją, gryną orą, burokus ir orų uždarbį bei gyvenimą.
Manau, kitą vasarą paeksperimentuosiu ir aš – kam aš Lietuvai su savo idealizmu ir patriotizmu reikalinga? Vis tiek nei aš, nei mano nuoširdus darbas su JŪSŲ vaikais negerbiamas – paskaitykite, ką apie mokytojo darbą rašote, kiek purvo pilate ant mokytojo galvos, kiek neapykantos jaučiate žmogui, kuris jus ir jūsų vaikus skatina mokytis, tobulėti, ko nors gyvenime pasiekti.
Ir net ne tie menki 500 eurų labiausiai žemina, o JŪSŲ, mielieji tautiečiai, nepagarba MOKYTOJUI. Viešai niekada neprisipažįstu, kad esu pedagogė – užjuoks ir pasmerks iš anksto – juk tik pedagogės mūsų visuomenėje gali būti vadinamos idiotėmis (nes pedagogės), senmergėmis (nes pedagogės), nevykėlėmis (nes pedagogės), kriošenomis (nes pedagogės) ir pan. – nes TARNAITĖS.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi diskusijų skiltyje dalyvavusio asmens nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti apie savo darbą? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.