- Kas labiausiai motyvuoja būti NVO nariu Lietuvoje?
B. Z.: - Dalyvauti NVO veikloje, tapti jų nariais skatina galimybė aktyviai dalyvauti visuomenės naudingoje veikloje, galimybė įgyvendinti idėjas, išreikšti save, ugdyti kompetencijas, pasisemti patirties būsimai profesinei veiklai, arba perduoti savo sukauptą patirtį, žinias.
- Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria NVO Lietuvoje?
B. Z.: - Lietuvos NVO sektorius dar nėra pakankamai išplėtotas, kad pajėgtų atlikti jam tenkantį vaidmenį, užtikrinant demokratijos raidą ir stiprinant pilietinę visuomenę. Svarbiausios kliūtys nevyriausybinio sektoriaus plėtrai yra nepakankamas gyventojų aktyvumas, menki NVO administraciniai ir finansiniai ištekliai, nepakankamai išplėtotas NVO tarpusavio bei su viešuoju sektoriumi bendradarbiavimas. Viena dažniausių pačių NVO įvardijamų problemų – nuoseklių, stabilių finansavimo šaltinių nebuvimas, kurie labai svarbūs stiprinant šių organizacijų kompetencijas ir institucinius gebėjimus, įgyvendinant veiklas ir pan.
Dėl veiklos pripažinimo situacija panaši – vis dar NVO veiklą didžioji visuomenės dalis laiko „žaidimu“ galvodami, kad ten žmonės tik saviraiška užsiiminėja, nors realiai būtent NVO užtikrina pilietinės visuomenės vystymąsi, jos norą dalyvauti visuomeniniame bei politiniame gyvenime, be kita ko ugdo bendruomeniškumą ir kitus itin svarbius mūsų socialiniam gyvenimui dalykus.
- Ateityje Vyriausybė numato skirti didesnę finansinę paramą bendruomenėms ir NVO. Kaip manote, kokios įtakos tai turės NVO veiklai ir ko galima tikėtis?
B. Z.: - Skirta didesnė finansinė parama NVO ir jų vykdomai veiklai taptų svarbiu indėliu stiprinant organizacijų institucinius, administracinius gebėjimus, verslumą, savanorišką veiklą, užtikrintų palankesnes galimybes planuoti ir įgyvendinti veiklas ilgalaikėje perspektyvoje bei savarankiškai ieškoti finansavimo šaltinių.
Atrodo, kad viską galima daryti vien iš savanoriškų paskatų, tačiau pagalvokime, kiek dar daugiau iniciatyvų, akcijų, pasikeitimų politikoje galėtų įgyvendinti organizacijos, kurios galėtų deramą dėmesį skirti veikloms, o ne apskritai galimybės egzistuoti klausimams.
Drąsiai galiu teigti, kad dabar kiekvienos didesnės NVO vadovas 30 proc., jei ne daugiau, laiko turi skirti veiksmams, kaip apskritai organizacijai išsilaikyti, susimokėti komunalinius mokesčius, nusipirkti veiklai reikalingą įrangą, kai tuo tarpu tas laikas galėtų būti nukreiptas į organizacijų plėtrą, didesnį žmonių vienijimą ir t.t.
- Ar sutinkate, jog NVO – stiprios pilietinės visuomenės rodiklis? Kas tai lemia?
NVO veiklos sritys ir vykdomos funkcijos – labai plačios. Jos apima vartotojų teisių gynimo, atstovavimo žmogaus teisėms, bendruomenių stiprinimo, aplinkosaugos, kultūros ir paveldo išsaugojimo, socialinės atskirties, skurdo mažinimo, socialinių paslaugų vystymo, tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo ir kt.
Stiprios ir kompetentingos NVO atstovauja šaliai tarptautinėse organizacijose, skatina savanorišką veiklą, didina piliečių ir verslo socialinę atsakomybę, pritraukia lėšas iš privačių rėmėjų, tarptautinių fondų, organizacijų, tokiu būdu kurdamos tiek socialinę, tiek ekonominę vertę valstybei, tuo svariai prisidėdamos prie aktyvios, pilietiškos organizuotos visuomenės kūrimo, kuris yra atsakingas, konstruktyvus ir pozityvus, pokyčius bei naujoves skatinantis visuomenės ir valstybės pažangos variklis.
- Kokie pokyčiai pagerintų NVO veiklos galimybes šalyje?
B. Z.: - Remiantis tiek Lietuvos, tiek kitų šalių patirtimi, pastebėta, kad palankios NVO veiklai aplinkos kūrimas priklauso nuo keleto veiksnių: teisinės aplinkos, galimybės NVO įtraukti į viešųjų paslaugų teikimą, NVO veiklos finansavimo šaltinių įvairovės ir stabilumo, viešojo ir NVO sektoriaus bendradarbiavimo, geresnio visuomenės informavimo apie NVO sektorių, jo vykdomą veiklą, gerąją patirtį, savanoriškos veiklos ir pan.
M. Z.: - Pirmiausia norėčiau kalbėti apie teisinius pokyčius. Nevyriausybines organizacijas reglamentuojantis įstatymas Lietuvoje priimtas tik 2013 m. pabaigoje, o tai reiškia, kad vis dar nėra iki galo aišku ir reglamentuojama, kaip gali būti finansuojamos NVO, kurios NVO yra orientuotos į plačiąją visuomenę, o kurios tik į savo narius. Taip pat NVO susiduria su daugeliu biurokratinių kliūčių: iki dabar visos NVO savo apskaitą, dokumentaciją privalo vykdyti taip kaip tai daro biudžetinės įstaigos. Tik įsivaizduokime, kad pvz. įstaigose viešuosius pirkimus organizuoja atskiri skyriai, buhalteriją tvarko atskiri skyriai, o NVO tai daro žmonės dažniausiai savanoriškos veiklos pagrindais.
Vakarų Europoje jau seniai sudaroma kuo mažiau teisinių kliūčių NVO veiklai vystyti matant, kad NVO geba kurti stiprią pilietinę visuomenę ir konsoliduoti žmones svarbiausiais valstybei klausimais, o pas mus vis dar vyrauja požiūris, kad NVO pirmiausia reikia stipriai kontroliuoti, uždėti tokius pat reikalavimus kaip visoms įstaigoms, reikalauti greito rezultato ir tik po to pradedama kalbėti kas NVO yra apskritai ir kokią veiklą ji vykdo. Pakeitus tokį požiūrį ir apskritai darbo su NVO logiką galėtume tikėtis dar didesnio organizacijų veikimo ir aktyvesnės veiklos.