A. Užkalnis. Kodėl filmavausi filme pagal rusišką knygą

Laba diena, ir sveiki sulaukę naujųjų 2017 metų. Šie metai, be kita ko, bus Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos šimtosios metinės: lygiai prieš šimtą metų banditų ir aferistų gauja Rusijoje, pasinaudojusi kvailais darbininkais ir alkanais kareiviais, nusprendė galutinai sudirbti šalį, kuri ir taip jau buvo ne kažką, ir mainais gauti sau valdžios, kad galėtų gerokai pašaudyti žmonių.

Projektas buvo sėkmingas, ir su to projekto pasekmėmis gyvename ligi šiol. O aš, Andrius Užkalnis, esu vienas tų žmonių, kuris nepaliauja aiškinti apie komunistinių nuodų pavojų, ypač kultūros srityje.

Būtent per kultūrą (ir dažnai dėl kultūros) pasaulyje padaroma baisiausia ir ciniškiausia prievarta, ir priespaudai tarnaujanti kultūra yra baisiausias nusikaltimas. Todėl daugelis nustebo, pamatę, kad Andrius Užkalnis nuėjo vaidinti kine pagal autorių Ilfo ir Petrovo knygą apie dvylika kėdžių. Ši knyga, deja, lietuvių sąmonėje yra daugiausiai siejama su klaikiu televizijos filmu, susuktu Sovietų Sąjungoje 1976 metais, tapusiu tarybinio kino mėšlo etalonu.

„Kol liaudis tamsi ir beraštė, iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“, rašė kažkada bolševikų banditų revoliucijos vadas, sifilio kamuojamas Vladimiras Leninas laiške liaudies švietimo komisarui Anatolijui Lunačarskiui. Kadangi skambėjo net ir sovietams gana ciniškai, iš šios citatos paliko tik kelis maniako-sifilitiko žodžius – „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“, ir lipino ant visų kino teatrų. Maždaug taip pat sovietai elgėsi su visais kitais meno kūriniais – apipjaustom ir iškraipom pagal poreikius, kol patarnautojai neparašys naujų kūrinių, bent jau palyginamai patrauklių.

Odesos rašytojų, žinomų pseudonimais „Ilfas ir Petrovas“, knyga, pasirodžiusi vos dešimtmetį po minėtosios 1917 revoliucijos, yra vienas paskutinių kūrinių be ideologijos: tai nuotykių detektyvas su kelionės istorijos („road trip“) elementais, ir mano draugas Algis Ramanauskas, parašęs naują scenarijų (kartu su Justu Mamontovu), taip ir pateikė šį kūrinį, perkėlęs jį į mūsų laikus ir į Lietuvą.

Tokių pasiekimų žmogus, kaip Algis Ramanauskas, jau nebeturi poreikio kam nors įtikti: vien už „Radio Show“ jis yra įrašytas į lietuviškojo epo kūrėjų Panteoną, ir jam nebereikia bijoti akistatos su amžinybe.

Andrius Užkalnis

Tai, kad sovietinės pseudokultūros niekintojas ir demaskuotojas Algis Ramanauskas rašė scenarijų pagal rusišką knygą (kuri pasaulyje yra ekranizuota daugel kartų, ir visiškai ne kaip sovietinis kūrinys, o kaip tiesiog XX amžiaus pasaulio literatūros dalis, tokia pati, kokias sukūrė Michailas Bulgakovas arba Ivanas Buninas), tik įrodo, kad daugelį kartų ekranizuota knyga buvo verta dar vieno filmo. Algis nedarytų to, kuo tikrai netikėtų ir kas jam neįdomu – aš jį per gerai pažįstu ir žinau, kaip veikia jo protas ir vertybių sistema. Be to, tokių pasiekimų žmogus, kaip Algis Ramanauskas, jau nebeturi poreikio kam nors įtikti: vien už „Radio Show“ jis yra įrašytas į lietuviškojo epo kūrėjų Panteoną, ir jam nebereikia bijoti akistatos su amžinybe.

Neduokime jokio laiko ar dėmesio tiems kretinams, kurie vadina filmą plagiatu: jie net nežino, ką kalba. Tokie ir Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ adaptavimus ekranai ir scenai irgi vadintų plagiatu, nes jie kretinai, ir tokia jau jų dalia, tokiais būti. Kretinų visada būdavo. Neabejoju, kad kas nors, pamatęs filmą „Krikštatėvis“, irgi sakė, kad „čia nuplagijuota nuo knygos“. Lai Dievas būna jiems teisėjas.

Tai štai, filme veiksmas perkeltas į Lietuvą, ir į mūsų laikus, ir du pagrindiniai personažai, Ostapas Benderis ir Kysa, visur ieško kėdės iš komplekto su paslėptomis brangenybėmis, susitikdami su išrikiuota personažų eile ir sunertu nuotykių rožančiumi (prašau netaisyti į „rožinis“, mano močiutė sakydavo „rožančius“ ir pasiekė labai garbingą amžių, gerbkite žodį). Kaip ir knygoje, teigiamų personažų beveik nėra, tik įvairaus šlykštumo padugnės (jeigu jau filme reikia rodyti Audrių Bačiulį su marškinėliais, papuoštais užrašu „Zemfyra“, ir Andrių Užkalnį išmuštais dantimis, galite įsivaizduoti, kaip nestabdoma šioje kino juostoje), tačiau padugnės pritrauktos prie šių dienų pažįstamo padugnių tipažų zoologijos sodo. Tai padaro visą istoriją labiau apčiuopiama ir paliečiama.

Jau kalbėjau apie šlykščią ankstesnę knygos ekranizaciją, kurioje staiposi blogiausias (ir buvęs labai populiarus) sovietų aktorius Andrejus Mironovas, tapęs milijonams nelaimingų sovietukų vieninteliu Ostapu Benderiu, kurį jie žinojo. Mironovas, tas vodevilio pajacas buvo blogiausia, kas atsitiko sovietų kinematografui. Šokčiojantis ir besistaipantis beždžioniukas idiotiška kepuryte ir purvinu šaliku, apmūturiuotu aplink kaklą, netvirtai laikantį neišraiškingą veidą, rusiškoje adaptacijoje buvo tikrai labiausiai vimdantis filmo elementas.

Todėl Mantui Stonkui, vaidinusiam Benderį mūsų aptariamame filme, teko sunkus kryžius: išvaryti iš lietuvio žiūrovo demonus, įpūstus sovietinių kino žiurkių, ir jis su tuo susitvarkė. Po filmo žiūrovai jau įsivaizduos kitą Benderį: mažai, bet taikliai kalbantį, vyrišką ir keliantį pasitikėjimą, nepaisant to, kad jis tėra vienas iš sukčių.

Ar yra ką kritikuoti filme? Yra. Vienoje scenoje pasirodžiusi Monika Šalčiūtė atrodo kaip nereikalingas bandymas dar vienu žinomu veidu papuošti juostą, kurioje ir taip netrūksta žinomų veidų (pavydžiui, Mantas Katleris filme atrodo organiškai, išbaigtai ir vykusiai). Nenoriu nieko pasakyti apie Inetą Stasiulytę, bet kiekvieną kartą, kai ji kalba, suskamba lietuviško serialo intonacijos, ir man norisi išsijungti televizorių, o paskui prisimenu, kad esu kine. Ineta yra gera ir populiari aktorė, tačiau, užsiteršusi begaliniais debilų ir kekšių vaidmenimis, ji jau nebegali įtikinamai išlipti į jokią kitą teritoriją. Panašiai, Jennifer Aniston visiems laikams liko kvaiša tuštute iš serialo „Draugai“, ir jokie bandymai iš jos daryti dramatinę aktorę kitokiems vaidmenims dar niekam nepavyko. Tai galioja visose meno rūšyse: sykį Taylor Swift susikalė populiarumą, vyniodama snarglius aplink gitaros stygas ir visiems skųsdamasi apie blogus vaikinus, ji jau niekada negalės būti fatališka scenos pantera, kad ir kiek ant jos bevilktum odinių striukių su kniedėmis.

Filmas džiugina gaiviu, vakarietišku filmavimu ir netingiu montažu, tačiau, žinoma, ne dėl to žmonės eina į kiną – šituos dalykus, kaip ir garso takelį, pastebi profesionalai, o žiūrovui lieka tik įspūdis apie labai tvirtai sukaltą ekrano pramogą, kuri nenusibosta ir būna gaila, kad taip greitai baigėsi. Nors filmas ir visai netrumpas.

Negaliu tikėtis, kad šį tekstą jūs priimsite, kaip recenziją: aktorius negali recenzuoti filmo, kuriame pats vaidino, rašytojas negali girti filmo, kuriam scenarijų rašė ir kurį režisavo jo draugas. Nors ne, ką aš čia šneku, gali. Man kūryboje viskas galima, kaip ir Algiui Ramanauskui, nes tai viena privilegijų, kurią turi tik gyvieji klasikai.

O į filmą nueikite, net jei nueisite tik tam, kad pamatytumėte, kaip Užkalnį sumuša Mantas Stonkus, ir kaip Užkalniui pabyra visi dantys, o senelių prieglaudos gyventojos juos renka nuo žemės (filme dar ir pakaušį peršauna Užkalniui, ir garuojančią skylę pamatysite stambiu planu).

Be to, nuėję, galėsite visiems papasakoti, kaip jūs galėjote padaryti geriau. Žiūrovas visada žino esąs protingesnis už filmo kūrėjus, ir čia ne bėda: mes, kūrėjai, nesimatuojame su žiūrovais jokiais ilgiais, mes tik darome kūrinius, kurie išliks ir tada, kai būsime be dantų ir su šautinėmis žaizdomis pakaušyje.

Filmas „12 kėdžių“, režisierius Algis Ramanauskas, scenarijus Justo Mamontovo ir Algio Ramanausko, pagrindiniuose vaidmenyse Mantas Stonkus ir Julius Žalakevičius, gamino kino kompanija „Film Jam“. Dabar kinuose visoje šalyje ir Jungtinėje Karalystėje.

Kadrai iš filmo „12 kėdžių“: