Po fejeverkų grįžom namo, paėmiau man labai širdžiai miela draugės dovanotą užrašinę ir žodžiai ėmė lietis. Pirmiausiai – dėkingumas už viską, ką turiu gyvenime, o tada gairės, kurių išties laikiausi visu metus. Pažadėjau sau:
1) Būti drąsi (niekad nemaniau, kad drąsa įgimta ar kad jos negalima įgyti, šiais metais tuo tik dar labiau įsitikinau, aišku, tai nuolatinis „lipimas“ per save, bet užtat kaip smagu!);
2) Sakyti, ką galvoju (nesu nei intravertė, nei ekstravertė, neturiu problemų reikšti savo nuomonę, tačiau labai dažnai didžiausios diskusijos virdavo mano galvoje, nes buvau linkusi manyti, kad a) Niekam neįdomu tai, ką galvoju b) Tai nieko nepakeis. Dabar dalintis mintimis man tiesiog gera, tai daro mane laiminga, tačiau niekada nekalbu dėl kalbėjimo ir suprantu, kad mano pasirinkimas yra sakyti, ką manau, ar ne, neprivalau to daryti, tačiau dabar žinau, kad visada galiu – praktiškai tai vienas iš asertyvumo (pozityvaus atkaklumo) principų, o šis žodis tapo mano mėgstamiausia charakterio savybe);
3) Maksimaliai pasitikėti savimi (nors daug žmonių yra sakę, kad atrodau savimi pasitikinti, visada norėjau, kad mano nuotaika ir elgesys nepriklausytų nuo tokių faktorių kaip mano apranga, aplinka ir aplinkiniai, manau, kad reikia jaustis taip pat gerai savo kūne tiek su nauja suknele ir makiažo sluoksniu, tiek be jo įlindus į treningus su keistu kuodu ant galvos nešant šiukšles, išmokau mylėti save ir savo trūkumus, nes tai daro mane tuo, kas esu, išskirtine, nepakartojama, pasakoja mano istoriją, kurią turime kiekvienas, belieka imti ja didžiuotis);
4) Nekreipti dėmesio į tai, ką mano kiti (geriausias jausmas yra sakyti tai, ką nori, o ne ką kiti tikisi išgirsti, imti šokti parduotuvėje užgrojus tavo mėgstamai dainai, nevartoti alkoholio, nes tiesiog nenori, nebijant būti „outside‘riais“. Tiesa ta, kad turime visišką teisę elgtis taip, kaip jaučiame, kad turėtume ir nevaržyti savęs, belieka ja naudotis, o tada nejučia į mūsų aplinką ateina ir daugiau tokių pat žmonių, nuoširdžių ir nebijančių paleisti palakstyti savo vidinio vaiko);
5) Daryti tai, ką noriu ir kas man atrodo prasminga (kraus tiek, kiek paveši – auksinė frazė, anksčiau darboholizmas man buvo vertybė, norėjau išsiskirti savo darbštumu, didžiuotis valia, kai kitiems sakydavau taip, o sau ne, tačiau dabar man nebereikia kitų pripažinimo ar mano vertės patvirtinimo, nebenoriu dirbti naktimis, dabar suprantu, kad niekam nieko neprivalau lygiai taip pat kaip man niekas nieko neprivalo ir kad pati sau esu prioritetas. Jei pats savęs nemylėsi, nemylės ir kiti, gyvenimas yra tam, kad tarnautume savo poreikiams, dabar noriu daryti tik tai, kas teikia man džiaugsmo, leidžia mokytis, tobulėti, kurti ir kurią naudą aplinkiniams, tai yra mano laimės sąvoka. Kai bendraklasiai klausia, iš kur tiek motyvacijos mokytis, atsakau labai paprastai – supratau, kodėl tai darau: ne dėl tėvų, ne dėl pripažinimo, o dėl savęs („tamsoje mes skiriamės tik savo išmintimi“). Supratau, kad negalėsiu daryti dalykų, apie kuriuos svajoju, neturėdama tam tikrų gebėjimų ir žinių, o aš tikrai trokštu keisti ir kurti savo aplinką, tai mane labiausiai motyvuoja)
Kelios pamokos, kurias šie metai atnešė kaip „bonus point‘us“ (papildomus taškus):
+ Draugai
Išmokau paleisti. Normalu, kad laikui bėgant net ir su pačiais seniausiais ir geriausiai draugais nebelieka nieko bendro, vienam pasaulis juodas, kitam – baltas. Jei susitikus kavos yra kalbamasi apie kitus žmones, tokia draugystė bevertė.
+ Šeima
Šeima tapo mano prioritetu. Darbai niekada nesibaigia, nemanau, kad bus akimirka, kada galėsiu pasakyti, kad padariau viską, ką norėjau, todėl dabar man labai svarbu daryti pauzes, skirti laiko savo mylimiausiems. Gerai, kai grįžus po projekto ar pakėlus galvą nuo telefono tėvai šalia, tačiau būtent jie nusipelno kokybiško laiko, praleisto kartu, jie yra geriausia palaikymo komanda, kuri būna su manimi, kad ir kas benutiktų, sukuria namus, kuriuose visada gera pasislėpti, sustoti, pagalvoti ir pailsėti. Įsitikinau, kad šeima, kuriai taip pat priskiriu savo artimiausius draugus yra mano pačios atspindys. Kiek rūpesčio, laiko, dėmesio jos puoselėjimui skiri, tiek ir gauni atgal, todėl tėvams, kurie norėtų paklusnesnių vaikų, o vaikams, kurie geresnių tėvų, pirmiausia vertėtų atsigręžti į save ir paieškoti ryžto būti tokiais kantriais ir gerais, kokiais tik gali būti.
+Dabartis
Stresas, nerimas, baimė, visa tai atsiranda, kai galvojame apie tai, kas bus rytoj: svarbi pažintis, susitikimas, tačiau juk tai taip kvaila. Lygiai taip pat, kaip gailėtis dėl to, kas JAU ĮVYKO ir ko nebegalim pakeisti. Viskas, ką mes turim yra DABAR, ši akimirka, kuri nesikartos, todėl reikia ją išgyventi, pajausti, išnaudoti tinkamai, nes iš tiesų nei vienas nežinom, kiek tokių akimirkų turim. Išmokau ir toliau mokausi koncentruotis į dabartį, daryti vieną dalyką vienu metu, 100% būti čia ir dabar, nešvaistyti laiko. Net ir pati banaliausia kelionė namo iš mokyklos gali tapti mini nuotykiu, tereikia įsiklausyti į supančius garsus, pakelti akis į dangų, gyliai įkvėpti ir pajusti kaip šaltis stingdo pirštų galiukus, kiekviena diena vis kitokia ir kiekvienoje yra kažkas naujo, gražaus, džiuginančio ir verto mūsų dėmesio.
+Vertinimas
Supratau, kad labai svarbu vertinti tai, ką turi, dėkoti žmonėms už tai, ką padaro gero, nes jie neprivalo elgtis pagarbiai, sąžiningai, draugiškai ir yra nuostabūs, jei taip elgiasi! Pasakyti ačiū ar komplimentą yra taip nesunku, tačiau tiek daug žmonių to nedaro, o galiu prisiekti, kad kuo dėkingesnė esu už tai, ką turiu, tuo daugiau dalykų atsiranda, už kuriuos galiu padėkoti.
Linkiu kiekvienam GYVENTI ne tik pirmas dienas po naujųjų, bet kiekvieną akimirką, linkiu susikurti savo laimę, atrasti save ir išlikti savimi, keistis, tobulėti, pažinti ir mėgautis. Nešokinėti nuo tikslo prie tikslo, tačiau sustoti ir pasimėgauti procesu.