– Tai mūsų realybės atspindys – visas viešas gyvenimas yra sekamas. Jungtinėje Karalystėje jau dabar gatvėse yra apie 4 mln., o greitai bus apie 12 mln. vaizdo kamerų. Ieškant teroristų klausomasi telefoninių pokalbių ir t. t. Šiuolaikinis prancūzų mąstytojas Michaelis Foucault sakė: „Mes – kaip stebimame visuomeniniame kalėjime, tik kiekvienas kalinys stebimas ne pro rakto skylutę, bet kameromis“. Kita vertus, televizija visada buvo kaip plyšys tarp tikrovės ir vaidybos, ir realybės šou – tipiškas televizijos savybių suvokimas.
– Kodėl žmonėms patinka tokios vis labiau banalėjančios pramogos?
– Pats gyvenimas tampa vis virtualesnis. Visur daug vaizdų, kuriais nuolat mintame: reklamos, fotografija, televizija. Itin tiksliai apie tai rašo Arvydas Šliogeris: „Žmones kankina savinaikos instinktas ir todėl norisi kuo nors pranešti kitiems apie save, apie savo egzistavimą – parašu ant sienos, raižiniu medžio žievėje ar dalyvavimu televizijos šou“.
– Realybės šou – ar tai televizijų pataikavimas visuomenės poreikiams, ar lengviausias būdas kurti televizinį produktą?
– Dar niekada televizijos programos nebuvo tokios nuobodžios kaip šią vasarą. Prodiuseriams realybės šou – tai būdas nieko nauja nesukuriant kuo daugiau užsidirbti, vartotojams – patenkinti paprastų kasdienių pramogų poreikį. Kita vertus, stiprėja regioninės televizijos, kabelinis tinklas leidžia pasirinkti televizijas ir programas pagal individualius poreikius. Technologinės galimybės, kanalų gausa diferencijuoja žiūrovus. Vienas kanalas negali patenkinti daugybės skirtingų poreikių – tai utopija. Todėl vieni renkasi realybės šou, kiti – „Discovery“ programas ar CNN transliacijas.
– Gal TV retingai atspindi visuomenės gerovę? Žemesnio lygio pramogų poreikis kyla sotiems, laisviems, saugiems žmonėms. Juk pakanka prisiminti sovietmetį, kai totalitarizmo sąlygomis kurtas subtilus menas su simboliais ir metaforomis.
– Žmonių poreikis pamatyti kitus ir lyginti save, savo gyvenimą anksčiau buvo realizuojamas kino teatruose, dabar – žiūrint TV realybės šou. Kine buvo gerokai aiškiau nubrėžtos asmeninio iškėlimo į viešumą ribos. Šiandien ne tik televizijoje, bet ir fotografijoje, teatre, dailėje, literatūroje intymumo ribos blankios. Savo kūno fotografavimas net iki mirties ir šių nuotraukų demonstravimas – iškelti į viešumą intymiausias gyvenimo akimirkas tapo kasdienybe.
– Gal yra koks nors šio televizijos žanro privalumas?
– Manau, psichologiškai tai yra teigiamas reiškinys: žmonės turi apie ką kalbėti stebėdami buitines scenas ekrane, jie kurį laiką pabėga nuo vienatvės.
– Ar Jūs sutiktumėte dalyvauti tokio pobūdžio TV projekte?
– Tai nieko bloga, tik užima labai daug laiko. Beje, būtų smagu, jei kas nors sukurtų komediją iš realybės šou. Geriausias vaistas nuo daugelio banalybių yra ne griežta kritika ar intelektualūs išvedžiojimai, bet ironija.
( Nuo rugsėjo 9 d. vyks Lietuviško komercinio kino festivalis. Filme „Geismas ir grožis“ filmuojasi Skirmantas Valiulis. Tai sapno formos ironija apie erotomaniją. S. Valiulis prisipažino, kad, kaip ir daugelis kitų, vaidina be honorarų, iš idėjos. Viskas finansuojama privačių rėmėjų, o jauni menininkai turi galimybių pasireikšti. Šiemet festivalio tema – meilė, kitąmet – siaubas.)
