„Kiekvienas gali tai padaryti“, – šypsosi D. Vaičiulis.
Pasirūpino muzika
Kartu su „Craft Bearings“ komanda D. Vaičiulis antrąją Kalėdų dieną turėjo kone penkias valandas laukdamas skrydžio iš Frankfurto oro uosto į Buenos Aires. Per šį laiką D. Vaičiulis pasirūpino reikiamais priedais mobiliajam telefonui tam, kad lenktyniniame „Toyota Hilux Overdrive“ visureigyje galėtų klausytis muzikos pervažiavimuose tarp greičio ruožų.
„Klausysime „Yello“ kūrinio „The Race“, – juokiasi D. Vaičiulis, jau turintis bilietus į kitąmet Vokietijoje vyksiantį šios grupės koncertą.
Prieš išvykdamas į Pietų Ameriką D. Vaičiulis savo namų Kaune kieme iškėlė Dakaro ralio vėliavą.
„O jūs neiškėlėte?! Žinau, kad ir kai kurie kiti komandos nariai iškėlė Dakaro vėliavas. Ši vėliava pakeis Vytį, kol grįšiu. Kad kaimynai matytų, kad manęs nėra“, – juokiasi Darius.
Įveikė Everestą
2007 metų gegužės 21-oji diena. Šią datą D. Vaičiulis išpyškina žaibiškai. Šią dieną kaunietis užkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę Everestą. Ekspedicija su „Discovery“ kanalo filmavimo grupe truko tris mėnesius ir vyko principu „trys laipteliai aukštyn, du žemyn“. Taip yra palaipsniui adaptuojamasi prie aukščio.
„Jaučiausi labai ramiai. Užkopiau ir nebuvo jokių emocijų, nes man belipant buvo dingusi sąmonė. Vienu momentu ėmė trūkti deguonies ir atsijungiau. Nuo 8 km aukščio jau naudojamas deguonies balionas. Kai pakilimas nėra staigus, tai balioną prisuki, kai lipi į uolą – atsuki maksimumą. Man atrodo, kad kažkurioje vietoje neteisingai pasukinėjau ir pradėjo trūkti oro. Pasiekus viršūnę pastebėjau, kad sunaudojau labai mažai deguonies. Tada atsukau ant viso gazo ir nulėkiau švilpdamas“, – DELFI pasakojo D. Vaičiulis.
Dėl deguonies stygiaus nedaug trūko, kad likus vos 200 m iki Everesto viršukalnės lietuvis būtų pasukęs atgal.
„Be deguonies buvo žiauriai sunku. Su manim paskutinę dieną ėjo palydovas. Aš pasakiau, kad dar paeiname 50 m ir sukamės, nes neturiu kuo kvėpuoti. Tada pasakiau, kad atsuktų maksimaliai deguonį, nes jau nėra reikalo taupyti. Atsuko ir užlėkiau. Labai daug priklauso nuo deguonies“, – pasakoja Darius.
Ant pasaulio kepurės kaunietis ilgai neužsibuvo.
„Buvo puikus oras. Atsisėdau ir apsižvalgiau aplinkui, nusifilmavau, perdaviau linkėjimus sūnums. Be jokų emocijų pasėdėjau 15 minučių, pailsėjau ir variau žemyn. Emocijų nebuvo. Tai nėra nieko sudėtingo, tereikia noro. Man tada buvo 36 metai, o su manimi kopė 72 metų japonas. Tai dukart už mane vyresnis žmogus. Aš į tai žiūriu labai paprastai ir nematau nieko labai didvyriško. Aišku, reikia nusiteikti, pakentėti. Nuovargis yra smegeninės reikalas“, – sako Darius.
Dabar D. Vaičiulis savo patirtį pritaikys Dakaro ralyje.
„Kalnuose niekur nereikia skubėti, viską daryti lėtai, ramiai, užtikrintai. Kaip ir Dakaro ralyje – čia vietos klaidai nėra“, – DELFI teigė D. Vaičiulis.
Naujas iššūkis
Sausio 2-ąją Paragvajaus sostinėje Asunsjone startuoja legendinis Dakaro maratonas. Kaip ir daugelyje dalykų, D. Vaičiulis į dar vieną iššūkį žiūri kupinas optimizmo.
Iki šiol D. Vaičiulis ir A. Juknevičius jau yra važiavę kartu 2008 metais itin sudėtingame Libijos ralyje. Dabar laukia Dakaro ralis.
„Man tai yra nauja patirtis ir nuotykis. Man iš tikro Dakaras labiau patiktų, jei nereikėtų laikui važiuoti, o tiesiog įveikti, kaip buvo iki 2008 metų. Man tada jis būtų labiau prie širdies, kai nereikia sekti kažkieno pėdomis, o turėti savo maršrutą, įjungti navigacinius sugebėjimus. Tada ir nuotykių daugiau. Aišku, nebūtinai pasiseks – gali apsiversti ir nesulaukti pagalbos“, – sako D. Vaičiulis.
Nors ir kaip į daugelį dalykų optimistiškai žiūrėtų Darius, kai kurie dalykai prieš Dakarą jį neramina.
„Neramina, kad galiu padaryti klaidą. Gali susipinti liežuvis ir vietoje kairės pasakyti dešinę. Gali kažką pramiegoti. Tas labiausiai neramina“, – sako D. Vaičiulis.
Be „Craft Bearings“ ekipažo Dakare varžysis dar dvi lietuviškos komandos, kurių bolidus pilotuos Benediktas Vanagas ir Vaidotas Žala.
