Viskas buvo taip. Turiu dovaną, kuri yra didelė – pusmetrio ilgio ir panašaus pločio. Tai yra sunki dovana, tad jai supakuoti reikia dėžės.
Gerai, tą dėžę gauti nesudėtinga – galima pirkti prekybos centruose, pasiimti nemokamai. Pasirinkau pastarąjį variantą – „Senukuose“ darbuotoja patarė ieškoti prie kasų. Išsirinkau didelę kartoninę dėžę, kuri jau buvo apklijuota „Senukų“ simbolika.
Negerai, pamaniau. Nebus gražu, o ir tokia visa kiek apdraskyta iš kampų. Ne bėda – apklijuos dovaniniu popieriumi ir bus puiku. Pabrėžiu – apklijuos, o ne apklijuosiu. Prisipažinsiu – aš nemoku pakuoti dovanų ir to nesigėdiju.
Atrodytų – kas čia tokio, tiesa? Na bet o aš nemoku, sunaudoju daug popieriaus, susinervinu, o vis tiek negražiai gaunasi. Žinau, kad esmė – pats dėmesys, na ir, pripažinkime – pati dovana, o ne įpakavimas. Bet jei jis užkliūtų už akių, tai nemalonu.
Taigi, atrodytų, kad viskas gerai – gyvename laisvoje šalyje, kur gausu paslaugų. Tik susimokėk. Gerai, esu linkęs susimokėti. Kol, vieni dejuoja dėl pakavimo kainų, aš nedejuoju. Na, taip, Kalėdos – brangiai atsieinantis laikotarpis, tai ką jau čia dabar pyksi dėl dar vieno dalyko.
Yra pakavimo paslaugos ir jos kainuoja pinigus. Žmonės parenka popierių, gražiai supakuoja, visa tai trunka jų laiką, kurį įvertiname pinigais. Žmonės nori užsidirbti ir turi tokią teisę – jei nenori jų paslaugos ar prekės, gali nepirkti. Paprasta.
Bet iš tikrųjų nėra paprasta. Nes jie NENORI užsidirbti. Va kur problema. Atsinešu savo dovanų dėžę į vieną dovaninio popieriaus bei panašios atributikos parduotuvę, įsigyju apybrangį (iki 8 eurų) kainuojantį popierių. Anksčiau lankydavausi šioje parduotuvėje, kuri buvo įsikūrusi netoliese, o vėliau persikėlė. Pakuodavo ir imdavo pinigą, juk logiška, tiesa? Pasirodo, logika neveikia. Uždirbti jie nenori ir pakuoti atsisako.
„Mes neteikiame tokios paslaugos“, – rėžia man į akis tūkstantmečio kartos darbuotoja. Tokia pusiau žiovaujanti ir nepanašu, kad labai užsiėmusi. Galėtų užsidirbti papildomai – ar ji pati, ar parduotuvė, man tai nesvarbu. Bet juk ji galėtų užsidirbti, po velnių! Bet nenori. Negali? Gali!
Ir vis tiek atsisako, pradeda aiškinti, kad jiems neparašyta pareigybėse. Kaip kokia biurokratė. Dar beliko džiaugtis, kad popierių pardavė ir čekį davė ne per dešimt darbo dienų. Taigi, susidūręs su problema kiek susinervinu, nes laikas senka, mieste spūstys, o pakuoti dovaną tai teks.
Einu į netoliese esantį prekybos centrą. Ten gėlių salonas. Supakuos. Jau apsidžiaugiu, o ir dirbtine, bet vis dėlto šypsena pasisveikinusios darbuotojos patvirtina, kad pakuoja dovanas ir rodo savo popierių, kuris, pabrėžia, brangus. Na, pirma, man jis negražus – rožinės pastelinės spalvos nėra tai, ko norėčiau Kalėdoms. Be to, antra, jau įsigijau savo popierių ir jis man kainavo nemažus pinigus.
Bet aš linkęs sumokėti vien už pakavimo paslaugą. Juk ji, kaip patvirtino pačios darbuotojos, čia yra. Bet ne, sako, nepakuosim. Tik su mūsų popieriumi. Su jūsų ne. Ir dar šaiposi, esą juk į kavinę su savo vandeniu neinate. Na, kaip, gal ir einu, bet čia ne kavinė, o gėlių salonas, kuris įvardija vieną savo paslaugų – dovanų pakavimą. Tai kurių galų jūs negalite dirbti savo darbo?
Vėl biurokratinis požiūris, bukas laikymasis įstatymo raidės, tarsi Buridano asiliukai žiūrėtų tik tiesiai, nes iš šonų – akidangčiai. Ar jūs išprotėjote, žmonės? Jūs nenorite uždirbti? Kur tas lietuviškas verslumas, tiksliau verslinykiškas lupikavimas, kai nuo kliento jūs nuplėšiate įspūdingas sumas, keleriopai viršijančias užsienyje esančių analogiškų prekių bei paslaugų sumas?
Žmonės pyksta dėl didelių kainų, dėl mažų atlyginimų, o man dabar tai visiškai nesvarbu – AŠ NORIU JUMS MOKĖTI PINIGUS UŽ PASLAUGĄ. IMKITE, PO VELNIŲ, IMKITE IR PADARYKITE SAVO DARBĄ, DAR ARBATPINIGIAI BUS. Ne, ne, sako, negalime. Ir trūkčioja pečiais lyg nupurtyti elektros apsirūkę estai.
Aš jau piktas. Naršau internete, kas kur pakuoja dovanas. Skambinu vienu numeriu, kur nurodyta, kad ir parduoda dovanines dėžutes, popierių, ir pakuoja. „Ne ne, mes nepakuojam“, – vėl tas užspaustų sovietmetyje įstrigusių kampuotų biurokratų šaltukas.
Kitu numeriu iš viso nekelia – ai, ko tie klientai trukdo, leistų mums atsipūsti, na, kam gi mums jų pinigai. Ypač dabar – prieš Kalėdas, kaip tik tuo metu, kai pakavimo paslaugų paklausa yra bene didžiausia metuose. Ne ne, tikrai čia niekaip nesusiję prašymai supakuoti tas nelemtas dovanas.
Tai jūs man pasakykite, ar tai normalu? Niekas negali supakuoti dovanos? Ar man reikės trenktis po visą miestą ir ieškoti dar kokio nors salono, parduotuvės, kur vėl išgirsiu „ne ne“? Ar, po velnių, taip sunku šią paslaugą įvykdyti? Ar ji taip jau neapsimoka prieškalėdinėmis dienomis?
Aš tikiuosi, ponai nevykę verslinykai su nugaišusia verslumo gyslele, kad jūsų vietą užims verslūs pabėgėliai, imigrantai ar kiti atvykėliai, kurie supras, kad tai yra jų niša, o jūs tada galėsite graudžiomis ašaromis spygauti, kaip iš jūsų atima darbus. Ir aš juoksiuosi, plosiu ir pirksiu paslaugas iš tų Ahmedų pakuotojų, kurių nevaržys neapykanta norui užsidirbti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!