Tris mėnesius Paului taikyta chemoterapija, pasireiškė bene visos galimos šios procedūros komplikacijos. Tačiau dar tris su puse mėnesio iki savo mirties jis galėjo pasidžiaugti naujagime dukrele.
Įprasta, kad rimtai susirgęs žmogus atsitraukia nuo darbų ir jam likusį laiką leidžia su šeima. Taip pataria gydytojai, taip paprastai mes patariame savo artimiesiems. Ir Paulas Kalanithi, išgirdęs savo ligos diagnozę – vėžys, kurį laiką manė paliksiąs visus darbus. Tačiau jis tvirtai žinojo, ko nori iš gyvenimo, kuo ir kodėl nori užsiimti, tad nutarė jam likusius kelerius metus toliau dirbti.
Nustebintiems tokiu sprendimu kolegoms neurochirurgas P. Kalanithi atsakydavo: „Pasirinkau padėti žmonėms, tai kodėl turėčiau užsisklęsti namuose, jei dar kelerius metus galiu atlikti šį šventą darbą.“
Chirurgija tiek fiziškai, tiek emociškai sunkus darbas. Ir Paulas svarstė kitas galimybes: dirbti laboratorinį darbą ar mokslinio patarėjo, dėstyti studentams, rašyti. Prieš medicinos mokslus jis baigė literatūros studijas, tad rašymas jam toli gražu nebuvo svetimas.
Paulas nesitikėjo, kad New York Times publikuotas jo straipsnis sukels tokį atgarsį. Beveik kasdien iki pat mirties jis gaudavo skaitytojų, sergančių depresija, širdies ar kita liga, elektroninius laiškus. Žmonės rašė, kad perskaitytas straipsnis padėjo jiems išgryninti situaciją bei save suprasti. Rašė ir gydytojai, sakė Paulo straipsnį duosiantys skaityti visiems sunkiems ligoniams ir įtrauksiantys jį į studentų privalomų skaitinių sąrašą, kad jaunieji medikai suprastų žmogaus santykį su liga.
Straipsnyje Paulas aprašė savo potyrius, nustačius mirtiną diagnozę, ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kertinis straipsnio klausimas – „kiek laiko man liko?“, į kurį tikslaus atsakymo nežino gydytojai, o pacientai ieško kuo detalesnio paaiškinimo. Negali iš tiesų suprasti, ką reiškia susirgti mirtina liga, rašė Paulas Kalanithi, kol pats to nepatiri, – lygiai kaip negali suprasti įsimylėjimo ar vaiko gimimo. Jeigu esi pasiryžęs neleisti vėžiui valdyti savo gyvenimo, privalai rūpintis kitais dalykais.
Paveiktas žmonių reakcijos į straipsnį, Paulas nusprendė parašyti knygą apie tai, ką reiškia būti kartu ir gydytoju, ir pacientu, kaip požiūris ir santykis į ligą pasikeičia, kai gali situaciją matyti ir gydytojo, ir paciento akimis. Deja, Paulas Kalanithi knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stoišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.
Paulo Kalanithi knyga „Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net sergant mirtina liga ir begalinę meilę gyvenimui. Tai knyga ne tik apie darbą ir profesinį savęs realizavimą.
The Times knygą apibūdino kaip tikrą, stebinantį, meistriškai parašytą ir drąsų vieno gyvenimo liudijimą. 2016 m. „Goodreads Choice Awards“ Įkvėpti tylą išrinko geriausia metų knyga memuarų ir autobiografijų kategorijoje. 2016 m. knyga išversta ir į lietuvių kalbą.
