aA
Kas nutinka, kai dvi artimos asmenybės, Dalia Ibelhauptaitė ir menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė pradeda kalbėtis apie kūrimo procesą, meną ir operą? Išgeriamas ne vienas puodelis žalios jazminų arbatos Dalios lofte ir įvyksta aistringas pašnekesys apie kur kas gilesnius dalykus: teatrališkumo prigimtį literatūroje ir mūsų šiuolaikinę kultūrą, madą ir instagramą, uniformas ir originalumą, kodėl Kristinos Sabaliauskaitės niekas neprivers žiūrėti realybės šou bei naują knygą „Silva Rerum IV“, kurioje muzikai, operai ir teatrui tenka svarbi vieta.
Kristina Sabaliauskaitė
© P.Gasiūno nuotr.

– Tavo kūryba yra nepaprastai teatrališka. Mąstai epiniais mastais, tą patį epinį mastą turi ir opera. Iš kur tu semiesi to literatūrinio teatrališkumo, ar kas nors jį įtakoja?

– Turbūt kiekvienas geras ir įdomus kūrinys turi būti atviras kitoms meno sritims. Juk gerame literatūros kūrinyje turi būti tam tikro vaizdingumo ar net kinematografiškumo, o literatūrinėje kalboje – muzikos, kalbos fonetinio skambesio grožio, ritmo. Operai tas būdinga nuo pat jos atsiradimo baroko epochoje – juk ji gimė kaip menų sintezė. Joje susijungė teatras, literatūra, muzika, šokis, estetinis vaizdas, mada, galiausiai – mokslas. Juk buvo naudojama labai daug mechaninių aparatų scenos įrangai, naujausių fizikos atradimų scenos efektams išgauti.

Sintezė meno kūriniuose visuomet yra labai įdomi, o baroko mene jos apskritai labai daug. Galbūt todėl aš ir pati stengiuosi, kad mano tekstuose būtų ne tik tekstas, bet ir tam tikra vaizdinija, vizualumas – juk į literatūrą atėjau iš dailės ir meno srities. Ir kad kalboje būtų tam tikras muzikalumas, ritmas, na, ir pati klausau labai daug muzikos rašydama. Žinoma, ir epochos muzikos – juk turiu ne vien žinoti, ką mano herojai vilkėjo ir valgė, bet ypač – kaip mąstė, kuo maitino savo sielas, ką skaitė, kokios muzikos klausė, kas juos jaudino. Todėl mano knygose daug muzikos – ir religinės, ir pasaulietinės, o naujausioje, „Silva rerum IV“, užbaigiančioje tetralogiją, – dar ir operos.

– Tikrai?

– Tikrai. Bus ir opera, ir operos solistės.

– Personažai?

– Nenoriu išduoti siužeto, bet XVIII a. juk neįsivaizduojamas be operos ir operos primadonų. Dar daugiau, jos ima įgyti visiškai kitą statusą – o juk pameni, Williamo Shakespeare'o teatre net moterų vaidmenis atlikdavo persirengę vyrai ir jaunuoliai. Nuo XVII a. vidurio scenon žengia moterys, o nuo XVIII a. pabaigos jos tą sceną užvaldo, konkretiems jų balsams net specialiai rašomos operos (pakanka prisiminti Wolfgangą Amadeus Mozartą).

Į moterį menininkę, muzikę ar kitos meno srities atstovę dažnai buvo žiūrima kaip į prostitutę.

Man buvo labai įdomus tas moters dominavimo scenoje momentas, juk nužengus jos statusas, nepaisant žavėjimosi, būdavo kontraversiškas, ir kartais pajuokauju, kad jis tęsiasi ir iki šių dienų. Į moterį menininkę, muzikę ar kitos meno srities atstovę dažnai buvo žiūrima kaip į prostitutę. Jei jau nevyniojame žodžių į vatą…

Šiurkščiai tariant, ir solisčių, ir aktorių vaidmuo socialiniame kontekste būtent panašus ir buvo. Dainininkė galėdavo turėti nuostabų europinio masto balsą, apie kurį susėdę operos žinovai ir kritikai diskutuodavo kaip apie Dievo dovaną, bet vis tiek visą laiką buvo tikimasi, kad ji, nulipusi nuo scenos, savo pragyvenimui užsidirbs horizontalioje padėtyje.

Dainininkė galėdavo turėti nuostabų europinio masto balsą, apie kurį susėdę operos žinovai ir kritikai diskutuodavo kaip apie Dievo dovaną, bet vis tiek visą laiką buvo tikimasi, kad ji, nulipusi nuo scenos, savo pragyvenimui užsidirbs horizontalioje padėtyje.

Ir scenos atlikėjų talento apmokėjimas visąlaik toks buvo – varganas. Pastatymas didžiausias, o gaudavo jos grašius, nes būdavo tikimasi, kad deimantams ir suknioms, pastogei ir maistui jos „užsidirbs“ iš meilužių operos globėjų. Bet XVIII a. pabaigoje iš tikrųjų kartu su Apšvieta įvyksta lūžis – į vokalą pagaliau pradedama žiūrėti kaip į meną, kaip į kūrybą. Požiuris ima keistis, nes pagaliau ir tos solistės gali būti visiškai negražios, nepatrauklios, senstelėjusios – pradedama eiti jų klausytis, o ne žiūrėti į jas. Pradedamas vertinti talentas, o ne kažkoks „seksualus paketas su vokaliniais sugebėjimais“ ir per XIX a. moteris, menininkė pagaliau išsikovos vietą scenoje iki mūsų dienų.

– Teatras labai dažnai figūruoja tavo visoje „Silva Rerum“ tetralogijoje, visose keturiose dalyse. Yra teatrinių situacijų, ar tai būtų namų spektakliukas, ar koncertas, karnavalas, religinė procesija, didesni ar mažesni teatriniai reginiai. Kodėl tave traukia įkelti tuos personažus į su teatro menu susijusias situacijas arba jų gyvenime sukurti tas galimybes dalyvauti spektakliuose, karnavaluose, tame teatriniame vyksme?

– Todėl kad teatrališkumas buvo neatsiejamas nuo žmogaus gyvenimo ir nuo ritualų, ir jeigu net pažvelgsime į religines to meto apeigas, tai teatro elementas ten irgi labai svarbus, nes, be maldos turinio, jos yra ir reginys, kuriame veiksmais, judesiais, garsais yra užkoduojama ne vien labai svarbi simbolinė prasmė, bet ir poveikis emocijoms, juslėms. Juk neatsitiktinai yra tam tikri choreografiniai ritualo judesiai, kinta kunigo intonacijos, yra deklamuojama, giedama, kulminacijose griaudžia vargonai, svaigina smilkalai…

Pirmojoje „Silva Rerum“ dalyje, per vienuolių įvilktuves juk suvaidinama visa pasaulio atsisakymo misterija kartu su išsinėrimu iš prašmatnių suknių. Trečiojoje dalyje visi bėga nuo nemalonios realybės į pastoralių, kaukių balių, mėgėjiško teatro pasaulį. Kaip ten sakė W. Shakespeare'as? Visas pasaulis it teatras…

Ir turbūt tą teatrą vaidindamas arba stebėdamas žmogus kažką supranta apie savo paties būtį. Iš ten ir tas epinis, mitinis teatro mastelis, gyvas nuo Graikijos teatro ištakų ir Dioniso misterijų.

Man atrodo, kad visos problemos ir atbukimas prasideda tada, kai teatras ir apskritai menas, meno kalba pradeda nykti iš gyvenimo. Kai viskas pasidaro labai tiesmuka, be jokios simbolikos, be jokios perkeltinės, platesnės prasmės suvokimo.

Man atrodo, kad visos problemos ir atbukimas prasideda tada, kai teatras ir apskritai menas, meno kalba pradeda nykti iš gyvenimo. Kai viskas pasidaro labai tiesmuka, be jokios simbolikos, be jokios perkeltinės, platesnės prasmės suvokimo. Dėl to man visada bus svetimi visi TV realybės šou, ir niekada negaliu prisiversti jų žiūrėti. Niekada, nes tai yra kažkoks zoologijos sodas, gyvūnų ar, tiksliau tariant, gyvuliškosios, primityviosios žmogaus pusės stebėjimas per TV ekrano stiklą. Toks šiuolaikinis Panoptikumas, kuris juk buvo sugalvotas XVIII a. kaip kalėjimas ir bausmė. Ironiška, kad šiandien apstu žmonių, kurie patys savo noru veržiasi į tokius panoptikumus.

– Gal gali ką nors pasakyti apie savo naują „Silva Rerum IV“? Tavo knygos yra kaip geri narkotikai, kai jų pabandai, nori toliau ir daugiau, ir man atrodo, kad tavo „narkomanų“ skaitytojų yra labai daug Lietuvoje, nemažai jų ir į operą ateina…

– Na, nelyginkime skaitymo su narkotikais, nes jei įgyjama priklausomybė, tai pradedama norėti vis stipresnių ir stipresnių dirgiklių. Manau, kad menas ir ypač literatūra patektų į aklavietę, jei pradėtų mąstyti, kad nuolat reikia pateisinti skaitytojų minios lūkesčius, teikti vis stipresnius šiurpulius, įtikti skaitytojui, žūtbūt, bet kokia kaina išlaikyti jo įnoringą dėmesį.

Tada turbūt pradėtų rūpėti visiškai kiti dalykai – dirginimas, manipuliavimo technikos, o ne istorija, kurią tu nori papasakoti, ir ne aistra tave jaudinantiems žmogiškos būties dalykams, kuria tu nori pasidalinti.

Istorija, kurią noriu papasakoti naujojoje knygoje, man atrodo labai aktuali ir mūsų dienomis, o teatras, opera ir muzika yra viena jos leitmotyvų. Norėčiau, kad skaitytojai ja susidomėtų, kad tekstas juos vestų kažkur toliau – patiems tyrinėti, atrasti, paklausyti knygoje minimos muzikos.

– Ir kur tavo knygoje tie operos spektakliai vyks? Tikriausiai ne Lietuvoje?

– Mūsų kraštų nenurašykime, nes opera XVIII a. buvo labai svarbi ir pirmieji didieji originalūs nacionaliniai operos pastatymai (o ne importiniai italų teatro) įvyksta būtent tada. Pavyzdžiui, kai 1783 m. karalius vyko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Radvilų Nesvyžių, specialiai tam įvykiui buvo pastatyta liaudies muzika pagrįsta visiškai originali Jano Dawido Hollando opera „Agatka“, kuriai libretą parašė Vilniaus kaštelionas, kompozitorius klasicistas, kunigaikštis Motiejus Radvila. Bet ne, neišduosiu, kur „statau“ savo operas…

– Beje, kas tau yra teatro ir operos Meka?

– Man asmeniškai, manau, operos Meka būtų Italija, nes iš jos išėjo daug operos talentų, klasikinių tradicijų. O apskritai teatro Meka, matyt, yra Londonas, nes čia kasdien vyksta šimtai teatro pastatymų, čia gali pamatyti daugiausia inovatyviausių, įdomiausių scenos darbų, svarbiausių naujausių pjesių, geriausių pasaulio aktorių, juk svarbiausios scenos yra būtent čia…

Ir Londonas yra vienintelis miestas, kuris turi „Theatreland“ – atskirą miesto dalį, kurioje yra beveik vien teatrai arba juos aptarnaujančios įstaigos ir užeigos. Covent Gardenas, Drury Lane, Shakespeare'o „The Globe“ teatras… Žodžiu, kaip supranti, be Londono – niekaip… „Silva Rerum IV“ veiksmas keliasi ir į Londoną.

– Dailė – didelė tavo gyvenimo dalis. Tu išmokei Lietuvoje madą vertinti kaip meno ir kultūros rūšį. Kostiumas visada buvo svarbus mūsų darbuose – dėl to Juozo Statkevičiaus kūriniai mūsų scenoje yra teatro menas, o ne mada. Ne veltui šiais laikais geriausi darbai yra tų žmonių, kurie sujungia madą ir teatrinį kostiumą. Kaip teatrinis kostiumas ir mada jungiasi? Juk, pavyzdžiui, kai kartu su tavim nueiname į Viktorijos ir Alberto muziejuje eksponuojamą Alexanderio McQueeno parodą, ten matau visišką teatrą.

– Man atrodo, kad tikra, aukšto lygio mada neįmanoma be kultūros ir jos išmanymo. Mada be kultūros yra masinė drabužių gamyba be fantazijos – kažkas nuogumui pridengti ir tiek. Be jokio supratimo, kokiam gyvenimo būdui, epochai ar sluoksniui tai turi būti pritaikyta. O juk mada turi versti gėrėtis, mąstyti, teikti džiaugsmą ar šokiruoti. Mada be kultūros ir be personažo neįmanoma, ir tai ją sieja su teatru.

Neįmanoma turėti individualaus stiliaus, jei nebandai suvaidinti kažkokio personažo ar jei nebandai per savo įvaizdžio pasirinkimus parodyti savo vidaus.

Neįmanoma turėti individualaus stiliaus, jei nebandai suvaidinti kažkokio personažo ar jei nebandai per savo įvaizdžio pasirinkimus parodyti savo vidaus. Tie, kurie pabrėžtinai sako, kad nesidomi mada, ar moterys, kurios vyriškai nusikerpa plaukus, pasirenka aseksualų, asketišką įvaizdį, – jos irgi išreiškia save kaip personažą ir teigia savo stiprią poziciją. Mes visada ką nors transliuojame įvaizdžiu: ar tai būtų vienuolio kostiumas su virve ir rožančiumi, ir asketo sandalais ant basų kojų, ar be galo aukšti moters kulniukai, ant kurių neįmanoma paeiti, nes dama tokia turtinga, kad tik automobiliu važinėja iki marmuru ar kilimais klotų vestibiulių. Visuomet slypi kokia nors žinutė. Tas ir žavi madoje.

Dabar kuriama „Instagramui“ ir „blogeriams“, kurie kuo kvailiau ir ryškiau apsirengia, kuo labiau tarpusavy nederančius dalykus „užsideda ant savęs“ tam, kad į madų šou atėję galėtų nusifotografuoti, pasidaryti „selfį“ ir įsidėti į „Instagramą“...

Kaip pati sakei, didžiausi mados kūrėjai yra labai teatrališki, vizionieriai. Alexanderis McQueenas, Johnas Galliano – jie visada transliuodavo spektaklį apie didžius dalykus su daug kultūrinių aliuzijų, ar tai būtų McQueeno ekologinės katastrofos nuojauta „Atlantidos kolekcijoje“, ar Galliano, per ekonominį bumą aprengęs modelius suplėšytų laikraščių skarmalais kaip valkatas. Visa tai yra kultūrologinė žinutė, todėl man nelabai įdomi pastarųjų dešimtmečių mada ir nauji, nors ir komerciškai sėkmingi, vardai, kurie viso to neturi. Jie net nepagauna gyvo gatvės stiliaus alsavimo, kuriame susipina tiek skirtingų kultūrų ir požiūrių.

Dabar kuriama „Instagramui“ ir „blogeriams“, kurie kuo kvailiau ir ryškiau apsirengia, kuo labiau tarpusavy nederančius dalykus „užsideda ant savęs“ tam, kad į madų šou atėję galėtų nusifotografuoti, pasidaryti „selfį“ ir įsidėti į „Instagramą“... Man tai yra toks beprasmis, ekshibicionistinis šaudymas tuščiais šoviniais. Trūksta tikrų ekscentrikų ir jų gyvenimo būdo užtaiso.

– Ar dabar mada pasikeitė?

– Dramatiškai, bet tai natūralu, nes ji visada greičiau ar lėčiau kinta. Per pastaruosius 15 metų atsirado didžiulė gatvės ir interneto demokratija, skirta gerai atrodyti kadre, bet joje stinga estetikos, prasmės, pranešimo, pozicijos, kultūrinio ar gyvenimo būdo pasirinkimo. Turinio prasme viskas irgi yra supaprastinta iki „hashtago“.

Turinio nebelieka. Nesakau, kad socialiniai tinklai yra blogai, bet jų turinys dažnai yra beviltiškai seklus ir narciziškas. Kiekvienas įsivaizduoja galįs būti kritiku. Nereikia nei žinių, nei patyrimų, nei konteksto, nei istorijos išmanymo. Gali bet koks žmogus susigalvoti rašyti, pilti kritiką literatūrai, teatrui, muzikai, madai, juos vertinti labai paviršutiniškame kontekste. Kai mąstoma kažkokiomis pradinuko kategorijomis, trumpais sakiniais ir „hashtagais“, tuomet nesuvokiama sudėtingesnių kūrinių, nes trūksta elementarių konteksto žinių įvertinti, kas tai: ar tai nauja, ar ne ir kokios kultūrinės užuominos ten slypi. Kitaip tariant, labai dažnai žvelgiant į knygą matoma špyga...

Ir čia aš turiu sutikti su Umberto Eco, kuris pasakė, kad internetas visgi davė platformą labai daugeliui rėksmingų kvailių, tuščių, ką pasakyti neturinčių žmonių, kuriuos anksčiau matydavo tik jų artimiausias ratas. Ir tai vargina.

Esu už visišką demokratiją. Manau, kad kiekvienas turi teisę išreikšti save ir pasisakyti, bet sutinku su tavimi, jog šiandien ne kiekviena nuomonė yra vienodai svarbi ir svari. Ir čia aš turiu sutikti su Umberto Eco, kuris pasakė, kad internetas visgi davė platformą labai daugeliui rėksmingų kvailių, tuščių, ką pasakyti neturinčių žmonių, kuriuos anksčiau matydavo tik jų artimiausias ratas. Ir tai vargina. Paprasčiausiai norisi kažkokio prasmingo turinio.

Kodėl nėra turinio? Nes pradedamas vertinti ne pats turinys, o tušti, statistiniai dalykai, kaip „like’ai“, „click’ai“ ir pan., o juk reakcijas išprovokuoti – labai lengva. Juokauju, kad nuėjęs į bažnyčią ir ten garsiai pagadinęs orą juk daug reakcijų sulauktum. Pavyzdžiui, „instagraminė“ mados savaičių šaligatvio mada: visi nori būti originalūs, bet viskas baigiasi tuo, kad visi vilki tą pačią uniformą. Čia kaip su tatuiruotėmis: kažkada, kai jas turėjo tik kaliniai, jūrininkai ir samurajai, „civiliui“ ją įsitaisyti buvo stilius ir maištas. O dabar, kai visi vaikšto su tatuiruotėmis, tai – tiesiog nebeįdomi banalybė. Na, koks čia maištas ir saviraiška būti bandos dalimi? Dabar didžiausias maištas – neturėti tatuiruotės.

Čia kaip su tatuiruotėmis: kažkada, kai jas turėjo tik kaliniai, jūrininkai ir samurajai, „civiliui“ ją įsitaisyti buvo stilius ir maištas. O dabar, kai visi vaikšto su tatuiruotėmis, tai – tiesiog nebeįdomi banalybė. Na, koks čia maištas ir saviraiška būti bandos dalimi? Dabar didžiausias maištas – neturėti tatuiruotės.

– Žinau, kad skaitytojai labai supyks, jei nepaklausiu, tai būtinai klausiu apie tavo literatūrinę „Silva Rerum“ kelionę, trunkančią jau 8 metus. Kai ją pradėjai, tikriausiai žinojai, kuo tai baigsis, ar pati kelionė sukėlė daug netikėtų stebuklų?

– Kūrybinė kelionė yra kaip ir bet kokia kita kelionė: turi žinoti, iš kokio taško A iki kokio taško B nori nukeliauti. Kelionės tikslas – būtinas, jį reikia turėti. Gali būti nesvarbu, kokiu būdu keliausi, bet svarbu, kad žinotum, kur išsiruošei. Nes kitaip bus betikslis klajojimas.

Nesu klajonių gerbėja. Žinoma, neturi taip griežtai nusibrėžti maršruto, kad negalėtum nukrypti ir patirti nuotykių kelionės metu. Tokių magiškų momentų procese turėjau daug. Patyriau ir sužinojau dalykų, kurių nebuvau numačiusi, ir tai nuostabu. Kaip ir tai, kad ta mano kūrybinė kelionė nusidriekė ir už Lietuvos ribų, ir keliauti kartu su mano knygų tekstais panoro ir tarptautinė skaitytojų auditorija.

Mano kūrybinė kelionė nusidriekė ir už Lietuvos ribų, ir keliauti kartu su mano knygų tekstais panoro ir tarptautinė skaitytojų auditorija.

– Tų 8 metų kelionėje tu pasieki užsibrėžtą tikslą ir įgyvendini sumanymą. Ar šiandien esi kitas žmogus? Ar gali pasakyti, kad ta Kristina, kuri pradėjo kelionę, ją baigia kitokia?

– Neišvengiamai. Tai – ilgas laiko tarpas, noriu tikėti, kad pati labiau subrendau. Kaip vynas! (Juokiasi.) Tie vaikai, kuriems buvo dešimt metų, kai parašiau pirmąją knygą, dabar yra aštuoniolikos ir jie gali imti ir pradėti skaityti „Silva Rerum“ pirmąją dalį, nes ji – juk apie jų amžiaus grupę. Nauja skaitytojų karta užaugo... O juk mano knygos – ir apie skirtingus žmogaus gyvenimo tarpsnius... Tikiuosi, kad kai naują knygą skaitytojai paims į rankas, jiems daug kas – kaip dėlionėje – paaiškės.

– Reikia tikėtis, kad daug skaitytojų yra tokie kaip aš: kai išeina nauja tavo knyga, aš viską pradedu ne nuo jos pirmo puslapio, bet nuo pirmo pirmosios knygos sakinio.

L’Officiel Mada

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.