Nors realybė kiek kitokia, tačiau savo kavinės-baro Londone moteris neapleistų nė už nieką, o lietuvybė jai – didžiausias pasididžiavimas. Plačiau apie užsieniečių pamiltus lietuviškus patiekalus, ateities planus ir lietuvių papročius išeivijoje – interviu su kavinės-baro „Krantas“ savininke Giedre.
– Papasakokite, kodėl nusprendėte išvykti į Jungtinę Karalystę?
– Aš išvykau labai seniai, atvažiavau dar 2004 metais su drauge. O atvykome, nes visada norėjome savo verslo. Norėjome kažko savo, bet Lietuvoje tuo metu tokie dalykai buvo labai sudėtingi. Žinoma, ir dabar jie sudėtingi, bet tuo metu buvo labai sunku. Nebuvo planuota pasilikti čia, mes planavome, turbūt kaip ir visi, dirbti dieną naktį, o paskui važiuoti atgal į Kauną, atidaryti restoraną ir jau tada gyventi. O gavosi kaip gavosi – balandį jau bus septyni metai, kaip dirbame čia, „Krante“.
– O kodėl jūsų kavinės pavadinimas „Krantas“?
– Ir aš nežinau (juokiasi). Kažkaip atėjo į galvą vieną, kitą kartą. Ir paskui kiek sugalvojome tų pavadinimų, šitas kažkaip geriau atrodė. Ir taip prilipo. Dabar žmonės juokiasi, sako: „Koks čia krantas, čia dumblynė. Ateini, įklimpsti ir išeini tik naktį.“
– Jeigu verslą būtumėte steigusi Lietuvoje, kokio maisto restoraną būtumėte atidariusi?
– Tuo metu nelabai įsivaizdavau, kokį maistą norėčiau tiekti. Tik visada įsivaizdavau, kad tai būtų didelis, gražus restoranas, su baltomis staltiesėmis, žvakėmis ir daug gėlių. Paskui kažką panašaus ir dariau, nes mes Kaune atidarinėjome „Miesto sodą“, „Jachtklubą“, didelius restoranus. Ir juos pradėjome nuo pat pirmos dienos, tad teko tą daryti. Kol kas tokio didelio restorano Jungtinėje Karalystėje atidaryti dar nepavyko, bet laikas parodys.
– Ar atidarinėdama restoraną Londone sulaukėte paramos arba patarimų iš kitų lietuvių verslininkų ar restorano savininkų?
– Įvairiai buvo. Bet patarimų ne iš „restoranininkų“ gavau, o iš prekybininkų. Galbūt jiems tai buvo aktualiau, mes ne konkurentai (juokiasi). Manau, kad tas pasakymas, jog lietuvis lietuviui – vilkas, yra nesąmonė. Žinoma, visokių yra, bet kas liečia Londono verslininkus, tai jie čia daugmaž visi vienas kitą labai remia, labai palaiko. Mes bendraujame su visų restoranų savininkais – ar patarimo reikia, ar darbuotojo gero reikia, nes specialistą rasti yra didelė problema. Visą laiką pasišnekame ir pagalių vienas kitam į ratus niekada nekaišiojame.
– Kokių patiekalų išeivijos lietuviai pasiilgsta labiausiai?
– Tikrų lietuviškų patiekalų mūsų žmonės visada yra pasiilgę. Jie patys pasiilgę, bet svarbiausia, kad kartu dar atsiveda ir kitataučius draugus, kuriuos visą laiką vaišina cepelinais. Čia jau beveik tradicija (juokiasi). Ir kai kuriems užsieniečiams tie cepelinai labai patinka – yra net japonų, kurie kas mėnesį ateina į „Krantą“ pavalgyti būtent cepelinų.
Be to, čia yra lietuvių, kurie atvažiavę Anglijoje augina vaikus. Neretai vaikai būna čia ir gimę, tai jie atvažiuoja pas mus vaikams parodyti lietuvišką maistą, nes jie jau būna pripratę prie mėsainių ir kebabų. Bet lietuvių vaikai labai mėgsta mūsų lietuviškus desertus – „Medutį“, „Napoleoną“ – čia jų pamėgti. Ir tikrai dauguma labai myli barščių sriubą.
– O šaltibarščius? Ar kitataučiams jie patinka?
– Labai! Ir užsieniečiams jie patinka, tik jie dažnai nežino, ką valgo. Prašo „gražios sriubos“.
– Tekę girdėti, kad dažnai užsieniečiai šaltibarščių prisibijo.
– Iš pradžių pasibaido, bet nieko. O kai lietuviai ruošia banketus ar šventes ir pasikviečia svečius iš kitų šalių, nesvarbu, kokios tautybės ar rasės, niekada mūsų neprašo jiems paruošti kažkokių atskirų patiekalų. Nes kitataučiai lygiai taip pačiai valgo lietuvišką maistą. Išskyrus rūkytas kiaulių ausytes (šypsosi). Dar neatsimenu nei vieno užsieniečio, kuris valgytų. Jiems kažkaip nesižiūri. Mums skanu, o jie netgi nepriima.
– O būna, kad kitataučiai tiesiog iš gatvės užeina, ne draugų atvesti? Ar britai lankosi?
– Anglų daug ateina. Britai turi tradicijas, kartais ir su šeimomis ateina, kai kurie dažnai lankosi. Vyrai ateina lietuviško alaus, nes, sako, skanus. Negaliu sakyti, kad nesilanko kitataučių žmonių. Ir mūsų maisto jie nepeikia, jiems jis labai tinka.
– Ar svarstėte galimybę plėstis į kitus Jungtinės Karalystės miestus, už Londono ribų, kur lietuvių bendruomenės taip pat nemažos?
– Mes turėjome restoraną Romforde, tačiau mums ten nepavyko, todėl grįžome. Kadangi ten nepavyko, tai šiek tiek apsistojome dabartinėje savo vietoje, bet nemanau, kad ilgam, nes jeigu nieko nedarysi į priekį, nejudėsi, tai nieko ir nebus. Į kitus šalies miestus plėsimės nebent toliau ateityje, nes vaikai kol kas per maži, bet aš norėčiau ir, manau, rasčiau žmonių, kurie jungtųsi ir sutiktų daryti stambesnį verslą. Aš tikrai plėtrai niekada nesakyčiau ne. Čia tik laiko klausimas.
– Londone yra nemažai lietuviškų restoranų ir užeigų, kuo, jūsų nuomone, lietuvius traukia būtent „Krantas“?
– Geras klausimas (juokiasi). Aš atsimenu tokią anglų porelę, kuri vaikščiodavo, pro langus praeidavo ir vis pasižiūrėdavo. Taip vieną vakarą, antrą. Po kokių poros mėnesių jie galiausiai įsidrąsino ir užėjo, o mes tada jų ir klausiame – „mes jus matome, bet jūs vis neužeinate, kodėl?“. O jie ir sako: „Pas jus viskas taip atrodo posh (liet. prabangiai), gražiai, mums neįprasta.“ O lietuviai yra žmonės, kurie mėgsta gražią ir jaukią aplinką, jiems to reikia.
Čia, Anglijoje, nors viskas smagu ir gerai, bet mes kaip tauta, turbūt, esame grožio mėgėjai, tai galbūt į „Krantą“ lietuviai dėl to ir renkasi. Jie gali čia daryti uždaras savo šventes, tai reikėtų pamatyti, kaip lietuviai pasipuošia ir kaip salę dekoruoja – iš tikrųjų būna labai gražu. O kai žmogus gali „baliavoti“ vienas, jis jaučiasi kaip namuose.
Ateina čia su šeima, ateina su draugais pažiūrėti krepšinio. Ir jiems čia gaunasi kaip namai. Be to, nemaža dalis mūsų klientų yra vyrai, kurie gyvena taip: visą dieną sunkiai dirba statybose, vakare pareina, turi kažkokį kambariuką, kaip ir dauguma mūsų tautiečių, ir jam ten liūdna vienam. Nei šeimos, nei tėvų, tai jie ateina čia. Jie čia gali pasišnekėti, pasižiūri žinias ar kokias nors varžybas. Ir taip susidaro nuolatinių žmonių ratas, kurie čia dažnai lankosi, atsiveda savo draugus, savo merginas ar vaikinus ir taip išsiplečiame.
– O kai būna lietuviškos šventės ar krepšinio varžybos, ar lietuviai čia renkasi, švenčia?
– Oi, oi... (juokiasi). Vieną kartą po krepšinio čempionato varžybų turėjau pokalbį su policija. Klausia jie manęs: „Kaip jūs, 26 vietų restoranas, o sutalpinote virš 60 žmonių?“ Nes pas mus net ir lauke, už lango, stovėjo žmonės su vėliavomis ir žiūrėjo televizorių. Tai tada teko į policijos poskyrį važiuoti, o aš jiems ten ir paaiškinau: „Jūs įsivaizduokite, čia būtų futbolo čempionatas. Kaip jūsų žmonės į tai reaguotų?“.
Tai tada jau jie linkčiojo, „suprantam, suprantam“. Tokie dalykai žmones ir pritraukia. Reikia savos aplinkos, reikia savos kalbos.
– Kadangi verslą įkūrėte, kai ir Lietuva, ir Jungtinė Karalystė buvo Europos Sąjungoje, kaip manote, ar Britanijai pasitraukus iš bloko kas nors pasikeis?
– Jeigu pasitrauks, čia dar klausimas. Bet, manau, pasikeis. Mes nieko, turbūt, negalime spėlioti, bet aš nenorėčiau, kad pasitrauktų. Dalis lietuvių Jungtinėje Karalystėje, ko gero, liktų, bet čia tik užsidirbti atvažiavę žmonės tikrai važiuos kur nors kitur. Nes jeigu svaro ir euro kursas toks pat, tai kokia prasmė jiems čia dirbti ir mokėti tokius didelius pinigus už pragyvenimą? Manau, kad su referendumu čia buvo pasikarščiuota, o tie „Brexit“ pažadai – iš piršto laužti. Aš nežinau, čia žmonės balsuodami gal pajuokavo.
– Būtent „Brexit“ kampanijų metu buvo daug kalbėta, kad rytų europiečiai užima britų darbo vietas. Ar britai tikrai taip mano?
– Nemano, čia išpūstas burbulas. Aš kiek žinau britų, pas kuriuos dirba lietuviai, tai jie jų nepaleistų nė už ką. Juk net kai aš atvažiavau, dar mes nebuvome Europos Sąjungoje, bet lietuvius čia visi laikė didžiausiu auksu. Net ir kai tik atvažiavusi dirbau restorane, pusė komandos buvo lietuviai. Nes lietuviai yra geri darbininkai, atsakingi, kruopštūs, darbštūs. Ir ne plepiai, ne „pažadukai“. Jie pasakė ir padarė.
Žinoma, visko yra, bet aš kiek pažįstu moterų anglių, pas kurias lietuvės valo namus ar dar kažką, jos po referendumo tiesiog verkė. Jos man sakydavo: „Bepigu šnekėti toms, kurios nieko neveikia, namuose sėdi ant kokių benefitų (liet. pašalpų)“. O žmonės, kurie turi reikalų su lietuviais, tai tikrai taip nemano. Aš manau, kad ta neigiama nuomonė yra išpūstas reikalas. Daug čia buvo tokių išpūstų dalykų, pavyzdžiui, ir tai, kad lietuviai pašalpas ima. Jie tikrai tiek jų neima, kiek patys britai gyvena ant pašalpų.
– Ar norėtumėte grįžti į Lietuvą? Ar yra kažkas, kas jus suviliotų grįžti ir verslą kurti gimtinėje?
– Oi, kaip norėčiau grįžti (juokiasi). Aš kiekvieną vasarą poilsiauti važiuoju atgal. Bet grįžti į Lietuvą, tai turi būti savižudis arba visiškai nebijoti rizikuoti. Turbūt, Lietuvoje, jeigu pasikeistų vyriausybė, grįžtų visi. Jei ne vyriausybė, tai bent jau šalies politinė strategija, nes dabar steigti verslą Lietuvoje yra baisu.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kuriant naują verslą, atideda metams mokesčius, paskui gali mokėti dalimis, įvairiai. Per visus 7 metus, kiek čia dirbame ir kiek sulaukėme visokių tarnybų patikros, nesame gavę jokių baudų, niekada nereikėjo duoti jokių kyšių niekam. Tai yra normalus darbas, juk ant smulkių verslų ir stovi visa Didžiosios Britanijos ekonomika. O Lietuvoje kas vyksta – jeigu kas pradeda smulkų verslą, tai jį labai greitai reikia „suvalgyti“.
Aš kitą kartą pagalvoju, gal tai yra kažkoks specialus tautos genocidas daromas? O juk iš to ir kyla visos bėdos Lietuvoje – ir alkoholizmas, ir depresija, ir savižudybės. Nes, kaip aš sakau, kai žmogus turi vieną gyvenimą ir per jį negali daryti to, ko nori, o diena po dienos tik viskuo nusivili, tai ką belieka daryti... Metus gali pakentėti, bet jeigu tai tęsiasi ir tęsiasi, o tos šviesos tunelio gale nematai, tai taip ir atsitinka.
– Tai jūs manote, kad lietuviai iš gimtinės dėl to ir išvyksta?
– Taip, taip. Lietuviai yra verslūs žmonės, jie ne tinginiai. Jie nori dirbti, užsidirbti ir nori turėti. Niekada nesutikau nei vieno lietuvio, kuris nenorėtų sakyti „mano namas gražiausias“, „mano mašina krūta“. Tai nėra blogai, žmogus nori turėti. Galbūt kartais perlipa ribas, bet juk mes kaip tauta esame skurdi, o lietuvis turėdamas daugiau iš karto tuo didžiuojasi. Jeigu tai būtų įprasta, iš kartos į kartą, tai taip nebūtų. Bet kai lietuviams neleidžia nei dirbti, nei užsidirbti, tai, aišku, jie bėga ir bėgs. Jie nori judėti. Pažiūrėkite, grįžtame į Lietuvą, o ten visi pikti, susiraukę.
– Pastebėjimus apie lietuvių santūrumą galima gana dažnai išgirsti iš Jungtinės Karalystės grįžusių emigrantų.
– Taip, nes tu praeidamas Lietuvoje nusišypsai, o į tave žiūri kaip į kvailą. Arba ateini į parduotuvę ir jeigu pasakai, jog užėjai tik apsižvalgyti, tai konsultantai kartais labai piktai pasižiūri. Ir taip yra tiesiog dėl to, kad Lietuvoje sunku pragyventi, jau nekalbant apie keliones ar atostogas. Bet Lietuvoje žmogus paprasčiausiai negali vaikams vaisių nupirkti, nes jų kaina per didelė. Ir aš niekaip nesuprantu, ten šitokios kainos, o pinigų kaip nėra, taip nėra.
– Minėjote, kad turite vaikų. Ar jiems pasakojate apie jų lietuviškas šaknis, ar puoselėjate lietuvybę?
– Žinoma. Namuose mes kalbame tik lietuviškai. Vaikai taip pat ėjo į lietuvių darželį ir lietuvišką mokyklėlę savaitgaliais lankė iki kokių 8 metų. Ir turime tokią smagią kompaniją, kurie visi lietuviai tėveliai vaikus į lietuvišką darželį vedėme ir iki šiol dar visi susitinkame, nors vaikai jau paaugę. Bendraujame su lietuviais ir televiziją lietuvišką žiūrime, knygas lietuviškas skaitome. Pas mus viskas lietuviška.
– Ar vaikams patinka grįžti į Lietuvą, leisti vasaras Lietuvoje?
– Taip, jie mažesni būdami anksčiau netgi sakydavo, kad gyvens Lietuvoje. Dabar mažiau taip sako, jau dabar atsirado visokie pasauliniai miestai, Paryžius ir panašiai (šypsosi). Bet vis tiek jiems Lietuva yra namai, seneliai, šuniukai, kačiukai, kaimas.
Čia, pavyzdžiui, tokio dalyko kaip kaimas nelabai ir rastumei. Netgi ir tos fermos – tai nenatūralu. O nuvažiavus į kaimą Lietuvoje mes praktiškai pamirštame išmaniuosius telefonus, kompiuterius, planšetes. Dalykus, nuo kurių būnant Anglijoje vaikų praktiškai neatitrauksi. Kaime nieko nebereikia. Ten yra meškerė, ežeras, miškas, šuo šalia ir laimingi važiuoja jie su dviračiais. Jiems tai yra pats geriausias laikas, jie to tikrai pasiilgsta per metus.
– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Vasaromis mes važiuojame visam rugpjūčio mėnesiui, o šiaip dar apsilankome per šv. Velykas. Pavasarį Lietuvoje labai gražu. Aš manau, kad jeigu lietuviai gimtinėje galėtų tiek užsidirbti, kiek čia, jie turbūt tą patį vakarą grįžtų. Per naktį visi išskristų (juokiasi). Aš visą laiką po rugpjūčio mėnesio grįžtu į Angliją, sėdžiu ir pora naktų skaičiuoju, kaip galėčiau išgyventi Lietuvoje, jeigu viską čia mesčiau ir grįžčiau. Nesueina galai ir viską vėl atidedame (juokiasi).
Bet aš visada sakiau ir sakysiu – vaikai užaugs ir aš iškart pirmu taikiniu į lėktuvą ir namo. Vis tiek savas kraštas, savi namai. Nors čia ir gerai, ir draugai, ir kalbą žinai, ir visko užtenka, bet vis tiek ten geriau.
Turbūt visiems taip – net jeigu ir gyventumei kokiame Dubajuje, aukščiausiame dangoraižyje, vis tiek norėtumei namo. Nes visgi ta aplinka nelabai ką keičia, vis tiek norisi namų, seserų, brolių. Niekada Lietuvos oro uoste neteko matyti žmonių be ašarų, ten pats baisiausias laikas. Kol jauni, kol gali čia gyventi, žmonės pasilieka, bet paskui visi trauks namo. Aš irgi gyvenu su mintimi grįžti į Lietuvą.
