Empatijos stinga sąžiningumu nepasižyminčioms visuomenėms. Empatijos stinga sąžiningumu nepasižyminčioms visuomenėms.
Atvažiavus į Angliją, teko išgirsti dar kategoriškesnių pasisakymų, ir ne tik apie tautiečius. Štai vienas pažįstamas vaikinas išdidžiai išdrožė, kad nebendrauja ne tik su lietuviais, bet ir su lenkais, ir arabų nemėgsta, nei italų... nes, pasak jo, „ne lygis“.
Kas lemia tokį lietuvių išankstinį neigiamą nusiteikimą prieš kitus, visai nepažįstamus asmenis?
Pasitikėjimą slopina mieganti sąžinė
Lietuviai – iš tiesų unikali tauta. Pripažinimą lietuviams suteikė net mokslininkai – mūsų tautai jie skyrė pirmąją vietą mažiausiai atjaučiančių tautų sąraše.
Amerikos mokslininkai, ištyrę daugiau nei 60 pasaulio valstybių, pateikė išvadas, kad empatija – gebėjimu suprasti kito emocinę būseną – skirtingos tautos pasižymi nevienodai – tai priklauso nuo individualistinės tradicijos ir regiono socioekonominės istorijos.
Mokslininkai aiškina, jog empatijos stinga toms visuomenėms, kurios yra nelinkusios į kolektyviškumą, nepasižymi aukštu pasitenkinimo lygiu, sutarimu bei sąžiningumu.
Sąžiningumo stoką kaip priežastį, kodėl lietuviai atsisako bendrauti su tautiečiais, įvardija ne vienas. „Pastaruoju metu į Angliją privažiavo daug „mafijozų“... baisu ir gėda klausytis, kaip elgiasi, nekalbant apie draugišką bendravimą“, – savo nuomone pasidalino emigrantė Lina.
Lina pasakojo įsidarbinusi užsienio kompanijoje, kurioje, išgirdusi ten dirbančių lietuvių patyčias, apsimetė esanti ukrainietė. Pasak moters, lietuviai kompanijoje vogdavo, todėl ji nenorėjo, jog kiti darbuotojai žinotų, jog ir ji yra iš Lietuvos.
Peterbore gyvenanti lietuvė neslepia, jog, pasitaikius galimybei, norėtų persikelti gyventi į kitą Anglijos miestą, mat šiame mieste, pasak moters, kone vien asocialūs lietuviai. „Apsidairai – toks jausmas, kad iš Lietuvos emigravo visi kaimiečiai, kurie nebaigė mokslų, kurie nesugebėjo rasti bet kokio darbo. Išeini į pagrindinę Peterboro gatvę ir girdi – rusiškų keiksmų klanai... – apiplyšęs, girtas lietuvis šlitinėja“, – baisėjosi emigrantė.
Moteris pasakojo neseniai vienoje maisto prekių parduotuvėje pasibaisėjusi lietuvių šeimos elgesiu. „Pora, abu apsirėdę treningais, su dviem nedideliais vaikais, keiksmai liejosi laisvai... net nupurtė. Vaikų buvo gaila – jie prašė tėvų, kad nupirktų šokoladukų, bet tėvas tik atšovė, kad nemėtys pinigų tokiems dalykams. O prekių krepšelyje – savo akimis mačiau – butelis brendžio“, – pasakojo emigrantė.
Atkutusi yda – godumas
Pasak žinomo vakarų filosofo Tomo Metzingerio, pagrindinis šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimo akcentas – tai godumas, vartotojiškumas ir kiti materialistinių vertybių padariniai. Daugelis sutiks, materialinės vertybės svarbios ir lietuvių tautai – ne paslaptis, jog būtent pinigų ir įvairių daiktų turėjimo siekdami emigruoja būriai lietuvių. Naujas namas, automobilis, garsių firmų drabužiai... kaip gi be to išsivers save gerbiantis emigrantas? Deja, išsikeltiems tikslams pasiekti neretai pasitelkiami ne patys garbingiausi būdai.
„Labai daug lietuvių 1990-2000 metais atsėdėjo kalėjimuose, tai sienoms atsivėrus su savo „poniatkėm“ plūstelėjo užsienin. Daugelis jų – su „pačiuožusiais stogais“. Kažkas pasidaro biznį iš naujų atvykėlių, kažkas nuoširdžiai padeda“, – emigrantų iš Lietuvos populiacijos ypatumus atskleidė Londone gyvenantis Paulius.
Emigrantas akcentuoja emigravusių lietuvių savanaudiškumą: „Lietuviai Anglijoje ir lietuviai Lietuvoje – kaip diena ir naktis. Geriau jau pažinoti mažiau tautiečių, bet tokių, kuriais galėtum pasitikėti, nes dažnai emigracijoje atsiranda tokių „draugų“, su kuriais Lietuvoje kartą per 10 metų pasimatydavai, o čia jie pradeda tau skambinti, kad pasiilgo, nes jiems pagalbos reikia – kad darbą padėtum surasti, dokumentus sutvarkytum. O paskui net „ačiū“ nepasako. O kai tau pačiam atsitinka bėda – išjungtas telefonas...“
Nepasitikėjimo tautiečiais neslėpė ir emigrantė Marija: „Kai tik atvažiavau į Angliją, viena pažįstama perspėjo: čia draugų neturėsi. Tada man atrodė: kas per nesąmonė, kaip Lietuvoje draugų susiradau, susirasiu ir čia. Bet tiesos žodžiuose buvo. Lietuvoje daug kam paskolindavau, paveždavau – žinodavau, kad ir man pagelbės. O čia vežiojau kolegą, kuris sykį mane pavežęs pasakė: 2 svarai. Paskui pinigų paskolinau – bet man jų taip ir negrąžino. Anglijoje išmokau mažiau pasitikėti lietuviais ir nebūti tokia naivia.“
Didžiojoje Britanijoje daug metų gyvenanti Nijolė taip pat sako svetur išmokusi vertingų pamokų: „Pradžia Anglijoje buvo sunki, ypač, prieš 2004 metus. Priimdavau tautiečius, padėdavau dėl vertimų, dokumentų tvarkymų, net savo namuose apgyvendindavau. Kas savaitgalį ir bendras vakarienes organizuodavome, jog nesijaustume vieniši, kadangi antrosios pusės buvo likusios Lietuvoje. Bet, kaip ir galima tikėtis, vėliau gerumu buvo pradėta naudotis.“ Emigrantė Nijolė teigia, jog dabar tautiečiams padėti atsisakytų: „Dabar nebepriimčiau nei lietuvių, nei airių, nes įsitikinau, kad pats atsidūręs nelaimėje liksi vienas. Lietuviams tik gatvėje „labas“ pasakau. Motina Teresė manyje jau numirė.“
Virtuali emigrantų draugystė
Ne paslaptis, jog emigracijoje itin populiaru bendrauti per socialinius tinklus. Feisbukas sujungia pagalbos prašančius ir ją teikiančius, tampa informacijos dalinimosi terpe bei pažinčių mezgimo vieta. Net tėvynėje puikiai žinomos emigravusių moterų ypač pamėgtos feisbuko grupės, tokios kaip „Londono mamytės“ ar „Britanijos merginos“.
Su teiginiu, jog emigrantai vis dažniau gyvą bendravimą iškeičia į internetinius pokalbius sutinka ir patys svetur gyvenantys lietuviai. Anglijoje įsikūrusi Nijolė neslepia liūdesio dėl to, kad retai tenka pabendrauti lietuviškai. „Namie – angliškai, darbe – irgi. Draugai ir pažįstami – anglai ir užsieniečiai. Turiu tik pora draugių lietuvių, bet retai susitinkame. Todėl, prisipažinsiu, retsykiais mėgstu įsijungti į lietuvaičių diskusijas feisbuke, pabendrauti, pasidalinti potyriais ir sužinoti, kaip gyvena tautietės“, – savo patirtį atskleidė lietuvė.
Tiesa, Peterbore gyvenanti Lina teigia vengianti tiek gyvų pokalbių, tiek virtualių diskusijų su tautiečiais, mat šie esą yra labai pikti. „Nors retai sutinku lietuvius, tačiau jų vengiu – labiausiai del to, kad lietuviai dažnai mano esą iš kažkokios arijų tautos – pavyzdžiui, visi žino, kad žodį „lenkas“ įprasta vartoti kaip keiksmažodį. O išsireiškimų apie kitas tautas ar rases net nekomentuosiu. Viskas, kas nelietuviška, jiems atrodo antrarūšis produktas – nuo maisto, kultūros iki televizijos.“
Pasak Linos, lietuviai yra ypač pavydūs. „Ne kartą esu girdėjusi tokių pasakymų, dėl kurių verkiau. Jeigu Anglijoje nesu dirbusi fabrike ar prižiūrėjusi senelių, o čia susikūriau sau patogų gyvenimą, netaupydama namui Balbieriškyje, tada viską pasiekiau arba „čiulpdama“, arba susiradusi turtingą britą“, – nuoskaudomis dalinosi emigrantė.
Džiugina emigrantai, nevalgantys konservų
Tiesa, ne visi lietuviai apie emigravusius tautiečius atsiliepia neigiamai. „Nepažįstu nė vieno emigranto, kokius rodo per televiziją – nesuprantu, kokioje Anglijoje gyvena tie žmonės, kurie susispaudę gyvena po 8 viename kambaryje, geria ir aria laukuose?“, – retoriškai klausia Albina, gyvenanti Londone.
„Visi mano čia matyti lietuviai – dirba, kuria, rašo knygas, atidarinėja grožio salonus, parduotuves, rūpestingai augina vaikus, puoselėja namus, organizuoja renginius, labdaras, didžiules šventes vaikams, kuria visokiausius verslus, užsiima rankdarbiais, kepa tortus, laimi konkursuose prieš anglus... O pažiūriu televiziją – ima siutas arba šokas – rodo tuos, kurie emigracijoje konservus valgo, vogdami mašinas“, – nuostabos neslėpė lietuvė.
Moteriai pritaria ir Škotijoje gyvenantis Arūnas, kuris sako, kad išgirdęs gatvėje kalbant lietuviškai, nebijo prieiti ir pakalbinti tautiečių. Emigrantas teigė mėgstantis gerą „ūkišką“ lietuvišką humorą draugų kompanijoje.
„Visokių žmonių yra, ir gerų, ir blogų, nepriklauso nuo tautybės, todėl nebėgu nuo lietuvių. Jeigu tau visi žmonės blogi, tai gal pats nelabai koks esi“, – savo požiūrį pateikė Škotijoje gyvenantis emigrantas. Tiesa, vyras prisiminė nesmagų atvejį, kai kartą, išgirdęs bendraujant dvi lietuves, pasisveikino. Tačiau merginos, vos išgirdusios žodį „labas“, tuojau nusigręžė ir tarpusavyje ėmė bendrauti angliškai.
Kaip priežastį, kodėl kai kurie lietuviai vengia bendrauti vienas su kitu, Arūnas įvardina istorinę mūsų tautos praeitį. „Šalti žmonės – įskaudinti žmonės. Lietuvių tauta, niekas nepaneigs, daug metų buvo skaudinama – ypač negailestingai skriaudė okupantai, o skriausdami, mokė ir mus, kaip reikia vieniems kitus be užuojautos skriausti. O emigrantai yra dar labiau nuskriausti – jų niekas nemylėjo Lietuvoje, tad svetur jie išvažiavo pasiruošę kovoti už būvį. Bet su laiku, manau, žmonės tampa vis atviresni ir draugiškesni, pamato daugiau pasaulio, praplečia akiratį“, – įsitikinęs emigrantas Arūnas.
Dera sutikti, jog visose kultūrose yra įvairių niuansų – tiek pozityvių, tiek negatyvių. Šalis nepakeičia žmogaus mentaliteto – tik gali praplėsti jo pasaulėžiūrą, arba nepalikti jokio pėdsako, jei pats žmogus atsisako pažvelgti už savo požiūrio ribų. Pabandę perlipti per save ir priimti naujas patirtis emigrantai gali patys nustebti – nusimesti slegiantį susikaustymą ir ateityje pastebėti pokytį ne tik aplinkui, bet ir savyje, bei naująja patirtimi pasidalinti su tėvynainiais.
