Tik jų vienų mokomas dalykas yra svarbus ir reikalingas – taip galvoja 9 skirtingi mokytojai, pas kuriuos mokausi. Grįžusi po mokyklos, sėdu ir iškart darau namų darbus, nesvarbu, kad mokykloje praleidau 8 pamokas, nuo kurių skauda galvą, akys ašaroja nuo nuovargio, protas nebegali atlikti net paprasčiausių funkcijų, pavyzdžiui, suskaičiuoti paprasčiausių matematinių veiksmų ar prisiminti to, ką mokeisi mokykloje.
Jaučiuosi protiškai nualinta, pavargusi, grįžusi iš mokymosi įstaigos, netekusi jėgų, atrodo, kad iš manęs išsiurbė visą mano turimą energiją. Bet tai niekam nesvarbu, sėdu prie stalo ir darau namų darbus, nes jeigu skrisiu laiko kažkokiems kitiems pomėgiams, teks daryti juos naktį.
Pasiimu savo mokyklinę kuprinę, kurią pakėlęs tėtis paklausia „Gal tu plytų ten prisikrovei?“ Nusijuokiu, kad tėtis taip pašmaikštauja, bet viduje aš jaučiu didelį pyktį ir net nusivylimą, nes kiekviena dieną ant savo nugaros užsidedu kuprinę, kurį sveria ne mažiau nei 4 kilogramus kiekvieną dieną. Galbūt kažkam tai atrodo normalu, bet man – ne.
Mokytojai, užduodami namų darbus, net nepagalvoja, kad yra kitokių užsiėmimų gyvenime, ne vien knygos. Jokia papildoma veikla, kaip aš suprantu iš jų požiūrio, mes užsiimti negalime: tik kontroliniai, savarankiški darbai, apklausos, įvairūs žinių patikrinimai, kuriems reikia ruoštis, sėdėti ir mokytis. Kai nėra tokių pamokų, kurioms reikia ruoštis, nors tai būna retai, atrodo, kad gražesnių spalvų pasaulyje atrandi, tarsi euforija apima protą, tampi nuo kažko laisvas.
Mokiniai turi dvi dienas poilsio, tačiau vietoj to, kad pailsėtum ar praleistum laiką su draugais, dažniausiai esi priverstas pasirinktis trečiąjį variantą: mokytis, skaityti privalomąją literatūrą, spręsti uždavinius, kurių nemoki, vienaip ar kitaip mokytis. Ar sąžininga, kad mokinys, kuris eina į mokyklą penkias dienas per savaitę, gavęs dvi dienas poilsio vis tiek tiek yra priverstas mokytis?
Tai – mūsų švietimo spragos. Nenormalu, kai esi priverstas daryti darbus per savo laisvadienį, nors žinai, kad daug produktyviau išnaudotum tas dienas, galbūt skirtum laiko antrajai pusei, šeimai, artimiesiems. Šiuo metu aš laiko negaliu skirti niekam, nes nepadarius darbų, nukenčia pažymiai, o juk pas mus pažymiai yra svarbesni net už turimas žinias.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, mokytojai, kviečiame pasidalinti savo mintimis ir nuomonėmis! Kaip jūs jaučiatės mokykloje? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.