Po išsamių tyrimų paaiškėjo, kad prireiks ir chemoterapijos. Po truputį atsigaunu po viso šito gydymo. Pasak gydytojų, turiu teorinę galimybę pastoti. Ir ta galimybe naudotis galėsiu tik po kelių metų. Galbūt padėtų pagalbinis apvaisinimas.
Ar kas nors įsivaizduoja, ką tenka iškęsti tokiems žmonėms, kuriuos užklumpa onkologinė liga reprodukciniame amžiuje? Ar Jūs, sėdėdami Seime, bent suvokiate, kokią kančią patiri, kai supranti, kad galbūt niekad neturėsi savo vaiko? Kiek ieškai informacijos internete, kad skaitai kiekvieną straipsnį ir guodiesi mintimi, kad būna aprašyta sėkmingų atvejų? Kaip stengiesi neišsiduoti aplinkiniams, kai prasideda tie klausimai apie vaikus? Gyveni viltimi, nes viltis neserga vėžiu.
Aš vis dar tikiu, kad man pavyks visiškai pasveikti ir susilaukti vaikų ir dedu maksimalias pastangas, kad taip ir įvyktų. Ir jei Lietuvoje man nebus suteikta galimybė pasinaudoti moderniomis gydymo galimybėmis, aš tiesiog būsiu priversta pagalbos ieškoti užsienyje.
P.S.: niekada nevartojau hormoninės kontracepcijos, nesirgau lytiškai plintančiomis infekcijomis, neturėjau „n+k“ vyrų – čia tiems išminčiams, kurie aiškina, jog nevaisingumas yra palaido gyvenimo būdo pasekmė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo nuomone?Jūsų minčių lauksime el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vaikas“. Anonimiškumą garantuojame.