Garsiai kalbėti, ką nori ir kur nori, žinoti, kas vyksta pasaulyje ir aplink mus, keliauti, atiduoti savo balsą ir išrinkti tuos, kurie valdžioje, galėti rinktis religiją ir dar daug daug visko... Mums tai atrodo įprasta ir kasdieniška.
Bet iš tiesų mūsų tėvai ir seneliai daug metų nežinojo, kas yra laisvė, taip, kaip ir dabar žmonės nežino, gyvendami kai kuriose pasaulio šalyse, kur skleidžiama propaganda, šaliai naudinga informacija, surengiami fiktyvūs rinkimai ir žmonės turi kentėti dėl kelių viską lemiančių galvų valdžioje. Iš tiesų, gaila.
Aš pati tik dabar įsigilinusi sužinojau, kad nei mano tėvai, nei seneliai okupacijos metu nežinojo, kas yra ta laisva Lietuva, eidavo balsuoti už vieną kandidatą ir net nesusimąstydavo, kodėl kandidatas tik vienas ir kokia prasmė balsuoti, jei nėra iš ko rinktis... Tiesiog žmonės buvo tokie užslopinti po represijų, Sibiro ir kitų dalykų, jie buvo tokie (kai kurie ir yra) sukaustyti, išgąsdinti, prisitaikę prie sistemos, kad jiems net nekildavo tokių elementarių klausimų. Dabar mes piktinamės, reiškiame nuomonę ir esame nepatenkinti ar džiaugiamės vienu ar kitu sprendimu valdžioje, savivaldybėje ir kitur. Oho. Aš niekada nebuvau susimąsčiusi, kokia didžiulė laisvė tai yra. O šiandien susimąsčiau.
Nebus šiame rašinyje jokios galutinės išvados, nes ji yra kiekviename mano žodyje, kurį aš parašiau būdama laisva ir mylinti Lietuvą.
Aš tai parašiau, nepaisant to, kad po pusės metų pabaigusi dalį medicinos studijų ruošiuosi emigruoti. Deja, šioje šalyje atlygis medikui nėra adekvatus. Aš esu jauna mergina su didelėmis vertybėmis, jaučianti atsakomybę ir pagarbą kiekvienam žmogui. Nežinau, kokie yra kiti medikai, tikriausiai yra visokių, bet ir dėl esančios nepagarbos medikams tiek finansine prasme, tiek ir dėl žmonių požiūrio čia kol kas ateities nematau. Ir ši mintis man atėjo todėl, kad atsibodo jausti gėda už žmones, sėdinčius ministerijose ir kitur valdžioje. Galit netikėti, bet man tai stebėti yra per daug skaudu, o kažką pakeisti aš jaučiuosi esanti per daug silpna. Tuo labiau neturiu jokios kompetencijos.
Žinot, ko trūksta žmonėms? Visi sako – pinigų. Aišku, jų taip pat. Bet asmeniškai man trūksta ateities vizijos. Ir aš manau, ne man vienai. Jeigu žmonės jaustų, kad valdžia stengiasi dėl žmonių, jeigu tai nebūtų du atskiri pasauliai, nemanau, kad būčiau sugalvojusi emigruoti, nes aš jaučiu nepaaiškinamą meilę ir pagarbą Lietuvai. Net jei uždirbčiau mažai, bet jausčiau, kad valdžia stengiasi ir dirba dėl Lietuvos, manau, likčiau.
Deja, aš pavargau laukti kitokių sprendimų valdžioje, kurie leistų man patikėti geresne Lietuva ateityje, laimingesniais žmonėmis... Patikėkit, jeigu žmonės jaustų, kad valdžia nuoširdžiai stengiasi daryti gerus dalykus, rodo pavyzdį nevogti, būtų sąžiningi, pasikeistų žmonės, jų veidai ir poelgiai. Aš pasikeisčiau, aš pasilikčiau, nes tikėčiau, kad verta, nes man nebebūtų liūdna ir gėda už seimūnų poelgius ir nusikaltimus. Nes mes jaustume, kad verta būti sąžiningam, mokėti mokesčius, kad mes tai darome visi kartu. Žinotume, kad stengiamės vardan bendro aiškaus tikslo.
Kuris gi čia nemyli Lietuvos? Nėra tokių, kurie jai linki blogo. Mylim be proto. Juk atsiminus, kaip mes atgavome nepriklausomybę, tai atrodo tarsi stebuklas. Mes neturėjome nieko, tik vieni kitus, tik norą dirbti dėl Lietuvos ir geresnės ateities. Žmonės stojo prieš tankus, jie neturėjo ginklų ar pinigų. Jie tiesiog buvo žmonės, darantys stebuklus. Tikėjimo, meilės, vienybės – tiek užtenka tapti išsvajotąja valstybe, bet tam pasiekti reikia, beribių valdžios pastangų. Taigi būti Seime yra pats atsakingiausias darbas. Nežinau, kodėl visi nori to imtis, nes tai, ką jie daro, nulems viską, nulems Lietuvą ir jos ateitį. Tai be galo sunku.
Patikėkit, jei žmonės jaustų pasitenkinimą valdžia, jeigu valdžia atsisakytų privilegijų, sumažintų valstybės tarnautojams atlyginimą ar padarytų kitą paprastą dalyką, siekdama paprastam žmogui įpūsti tiek vilties ir džiaugsmo, ji taptų pati mylimiausia ir mylinti savo šalį. Mieli seimūnai, argi tai sunku? Aš galvoju, ar jūs turite vaikų, anūkų, ar jūs norite, kad jie emigruotų, ar kad kurtų geresnį gyvenimą savo šalyje? Ir jeigu jūs nedarote nieko gero Lietuvai, iš tikrųjų kenkiate sau. Kas iš to, jei dabar esate viskuo pertekę? Pagalvokite, kai gulėsite mirties patale, ar didžiuositės savo šalimi ir jos žmonėmis?
Ar didžiuositės tuo, kad buvote Seime? Ar galėsite pasigirti konkrečiais sprendimais, pasiūlymais, dėl kurių jūsų proanūkiai gyvens gražioje ir laimingesnėje Lietuvoje? Ar būsite ramūs dėl savo vaikų likimo, dėl to, kokį pavyzdį visiems rodėte, kurdami ateities kartas?
Ar būsite gvildenami istorijoje kaip žmonės, kurie nenuveikė nieko didingo, o garsėjo skandaluose, švaistymu ir vogimu, arba išvis būsite susiję su šalies žlugimu?
Ir aš nekalbu apie jūsų asmeninius piniginius pasiekimus, nes istorijoje tai yra niekas. Jeigu jūs tik patys pasiekėte turtus, bet nesistengėte dėl valstybės, nors tai pasirinkote kaip savo pareigą, esate didžiausi vargšai ir dar kenkiate kitiems.
Kaip norisi tikėti, kad pagaliau jūs suprasite savo darbo prasmę ir didybę. Suprasite, kad jūsų rankos šventos ir turi kurti stebuklus, kad jūsų valioje mūsų viltys ir ateitis. Nežinau, koks jausmas būti atsakingam už kitų žmonių gyvenimus, bet labai tikiuosi, kad jūs tai žinote.
Ir tai sakau be jokių patyčių. Nenoriu iš nieko šaipytis. Ir žmonės, atminkite, kai juokiatės iš mūsų valdžios, iš tikrųjų juokiatės tik iš savęs. Nes valdžia atspindi ir mus.
Todėl prašau, mieli seimūnai, būkite mums pavyzdžiu, esate žinomi, matomi, galite labai daug, o šiuo metu pažvelgus į žmones jiems to labai reikia. Nebus lengva, bet bus verta. Pamatysite, kaip greit žmonės tampa atspindžiu to, kur ir kuo gyvena kasdien. Čia jau riebi pastaba ir kai kuriems žurnalistams dėl skleidžiamo negatyvo apie gydytojus ir valdžią.
Geri darbai, padaryti Seime, nepraeina nenuskambėję. Jei priimtumėte sprendimus, kurie parodytų taupymą jūsų sąskaita, tai būtų didžiausias žygdarbis kiekvienam paprastam jaunam ar senam žmogui. Aš gal net apsiverkčiau iš laimės, ką darau ir dabar, rašydama šį tekstą. Po tokių jūsų poelgių viskas įvyktų daug greičiau. Mes taptume turtingi, nes mes būtume vieningi.
Vienybė ir įkvėpimas – didžiausia varomoji valstybės jėga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.