aA
„Sakyčiau, kur kas lengviau rasti gražiausią snaigę pusnyje, nei išrinkti pačią pačiausią kada nors skaitytą knygą. Taip pat kur kas lengviau prisiminti kadaise ir kažkodėl neperskaitytas knygas nei įtakingiausias perskaitytas“, – mintimis apie tai, ką gi yra atradęs Tau, Jums ir mums, dalijasi politologas dr. Alvidas Lukošaitis.
Alvidas Lukošaitis
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Antai, keliskart pradėjęs, niekaip nesugebėdavau susitvarkyti su Fiodoro Dostojevskio „Idiotu“ ir Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“. Manau, „Idioto“ ėmiausi per anksti – vien autoriaus supintas siužetas ko vertas, o ką jau kalbėti apie sudėtingą sakinių architektūrą. Psichologinių tinklų peripetijos, tų tinklų vorai ir į juos įsipainiojusieji – pasirodė, visa tai buvo „per kieta“. O E. M. Remarque’ą, ko gero, nukonkuruodavo kitos, ne tokio tamsaus absurdo, šviesesnio turinio knygos. Taigi, visiems labai rekomenduočiau pirmiausia perskaityti šias dvi knygas.“ Na, o sudėjus šiuos literatūrinio iglu pamatus galima lipdyti ir sienas.

Vytauto Petkevičiaus knygos viršelis
Vytauto Petkevičiaus knygos viršelis
© Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos iliustr.

Viena giliausiai į atmintį įsirėžusių knygų dar ankstyvoje vaikystėje. Turinys, siužetas ir pati esmė – labai dailiai supinta gyvenimo tikrovė. Tarsi visam gyvenimui liko įspausta mąstysenoje – pačios didžiausios kvailystės padaromos pačiais rimčiausiais veidais. Neabejoju, ši knygutė užkabino todėl, kad tuo metu mano kaimynystėje gyveno Sieksnio įsikūnijimas, gyva visų komiškų situacijų iliustracija. O tai žadino vaizduotę... Šią itin lengvai skaitomą knygutę rekomenduočiau visiems jauniems tėveliams.

Liselottes Welskopf-Henrich knygos viršelis
Liselottes Welskopf-Henrich knygos viršelis
© Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos iliustr.

Taip jau išėjo (o kodėl, ir šiandien nežinau), kad ilgainiui gerokai įklimpau į knygas ir knygutes. Ir ne tik skaityti – buvau susirankiojęs, manyčiau, to meto masteliais visai nemenką bibliotekėlę. Gal stipriai nesumeluosiu, bet turėjau bemaž visas „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas (regis, iki 1983 m.); beveik visas jas ir perskaičiau. Tad iš jų sudarytas pačių pačiausių sąrašas būtų netrumpas. Įdomumo (ir glaustumo) dėlei norisi paminėti garsiosios vokiečių rašytojos L. Welskopf-Henrich šešių romanų ciklą „Didžiosios Lokės sūnūs“. Tai – indėniškos literatūros klasika tapęs kūrinys, pasakojantis apie Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą prerijose, jų kovą su baltaveidžiais užkariautojais. Seriją sudaro šios knygos: „Harka“, „Kelias tremtin“, „Topas ir Haris“, „Sugrįžimas pas dakotus“, „Jaunasis vadas“, „Anapus Misūrio“.

Fenimore'o Cooperio knygos viršelis
Fenimore'o Cooperio knygos viršelis
© Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos iliustr.

Tęsiant indėnų temą, tiesiog baisi nuodėmė būtų nepaminėti J. F. Cooperio ir jo (pirmų pirmučiausia) „Medžiotojo“, „Paskutinio mohikano“, „Pionierių“, „Pėdsekio“, „Prerijų“ ir „Šnipo“. J. F. Cooperis – tikras romanistas intrigantas, beje, tais laikais sugebėjęs pragyventi iš kūrybos. Jis išdarinėja tokius siužetinius suktukus, kad nuo jų išsisukti pavyksta tik paskutinėse knygos pastraipose ar net eilutėse. Rekomenduočiau visiems, mėgstantiems gausias ir painias romanams būdingas intrigas.

Homero knygos viršelis
Homero knygos viršelis
© Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos iliustr.

Rašau ir negaliu pabėgti nuo minties, kad gyvenimas yra nuotykis. Ir jei šiuo klausimu reiktų paminėti ką „svaresnio“, tai, be abejo, išskirčiau Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. Šios – tikrai kažkas toookio ir taaai bent! Savo istoriškumu, gilumu, imtimi ir atmintimi. Tai seniausi Vakarų literatūros kūriniai (maždaug VIII a. pr. m. e.), tačiau tokie įtaigūs ir šiandien, kad, rodos, semk ir semk iš jų išmintį, ir vis vien neišsemsi – kino filmams, dramoms, naujoms legendoms... Pasakojimai apie didįjį Trojos karą ir jo herojus Agamemnoną ir Achilą – lyg šių dienų pasaulio, kupino purvinos politikos, pragaištingų karų ir jų sumanytojų, atspindys. Rašyk nerašęs – geriau imti Homerą ir skaityti. Priminsiu, kad tuo pačiu Homero pasitelktu visa savyje talpinančiu hegzametru parašyta ir Kristijono Donelaičio poema „Metai“, o jos neperskaityti lietuviui... Na, patys suprantate.

K. Strom, W. Muller ir T. Bergman knygos viršelis
K. Strom, W. Muller ir T. Bergman knygos viršelis
© Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos iliustr.

Norisi nors mažytę skolą grąžinti ne tik įdomiajai, lengvajai, bet ir profesinei literatūrai. Kam yra tekę susidurti su akademinėmis kančiomis, tas tikrai žino: dažnai pritrūksta mažo išminties krislo, kurį radęs pramuštum nemenką skylę danguje ir ištiktų nušvitimas. Man berašant disertaciją būtent taip ir nutiko – trūko tik šios knygos, kad tas nušvitimas įvyktų ir visos kūrybinės kančios taptų lengvai pakeliamos. Tereikėjo šią knygą pačiupinėti, ir visas parlamentarizmo temas griežiantis orkestras bemat susistygavo, ir... Rekomenduočiau tuo besidomintiems, tikrai palengvės.

Visiems – žinių ir smalsumo!“

Daugumą šių knygų galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Rubrika „Aš skaiTAU“ – bendras Nacionalinės bibliotekos ir portalo DELFI projektas. Kviečiame grįžti prie knygos ir dalytis literatūros atradimais.

„Aš skaiTAU“: netirpstančios snaigės arba pačios pačiausios A. Lukošaičio knygos
© Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos logotipas
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.