Sėdžiu ir mąstau. Ar daug yra žmonių, kurių negaliu pamiršti? Ar yra tokių, kuriems kažko nepasakiau, nors norėjau? Tiesą pasakius mažai. Esu atviras žmogus ir nebijau reikšti emocijų, pasakyti komplimento, pagirti ar apkabinti... bet taip buvo ne visuomet. Tiksliau, tokia tapau tik po tėčio savižudybės.
Iki tol gyvenau tiesiog nerūpestingą gyvenimą. Mintys apie gyvenimo prasmę mano gyvenime nebuvo dažnos. Bet štai, taip nutiko, kad mano tėtis mirė. Tiksliau, pasitraukė iš gyvenimo savo noru. Paliko mus su daugybe klausimų, skausmo ir pykčio. Jo pasitraukimas nebuvo netikėtas. Jis apie tai šnekėjo keletą kartų. Bet ko tik neprišnekės alkoholikas ar ne? Beveik visas kalbas apie norą dingti iš šio pasaulio aš laikiau manipuliacijomis ir dėmesio trūkumu. Yra kaip yra, bet tenka pripažinti, kad mano tėtis gyvenime buvo pasirinkęs aukos vaidmenį.
Kiek save pamenu, beveik visuomet pykau ant jo. Pykau ant mamos ir viso pasaulio. Pykau, kad mano vaikystė nebuvo tokia, kokios norėjau. Pykau ant jų už savo kompleksus ir nepilnavertiškumą. Pykau už tai, kad turiu spręsti jų problemas, o tokių buvo daug. Kai man buvo septyneri, tėvai išsiskyrė. Jiems tai buvo naujo gyvenimo, o man – būsimo košmaro pradžia.
Aš mylėjau tėtį. Žinau, kad jis mylėjo mane, bet... jo meilė buvo keistoka, vaikiška, nebrandi. Kiek pamenu save mažutę, vėliau paauglę, o dar vėliau studentę – jo niekad nebuvo šalia, kai man reikėjo. Jis nešluostė mano ašarų, nepatarinėjo, kaip siekti tikslų, neskatino motyvuojančiais pokalbiais. Susitikę (o tai būdavo gana retai) mes beveik nesišnekėdavom. Trumpi pokalbiai apie nieką, apie tai, kaip sekasi ir tiek. Visuomet jaučiau pyktį ir nusivylimą. Norėjau, kad jis būtų kitoks, bet jis tokiu nebuvo.
Aš jo nuolat ieškojau ir inicijuodavau susitikimus. Galvoju, o kaip būtų buvę, jei iniciatyvą iš savo rankų būčiau paleidusi? Galbūt jis būtų skambinęs tik per šventes? O vėliau gal būtų nustojęs? Aš nežinau, tikrai nežinau. Bet žinau, kad jis tikrai buvo geras žmogus. Labai geras, bet visai neatsakingas. Prisimenu jį ir regiu mažą vaiką, kuris visiškai nesusigaudo pasaulyje ir žiūriu į visus naiviomis akimis.
Tu nemokėjai gyventi tėti. Ne todėl, kad buvai blogas. Tiesiog todėl, kad nemokėjai. Įpratai, kad visą gyvenimą sprendimus už tavo atlikdavo kiti. Tau nereikėjo stengtis, nes pasaulis aplink tave sukosi pats. Iš pradžių tavo paties mama, vėliau žmona, tuomet vėl mama, galiausiai aš... Problemas sprendei ne veikdamas, o užpildamas jas alkoholiu.
Tu niekada nesikeikei, niekada nieko neapkalbinėjai, niekada negirdėjau tavęs rėkiančio, nemačiau įtūžusio. Prisimenu tave tokį naivų, besišypsantį ir nuoširdžiai tikintį savo sukurtomis istorijomis bei melu. Žinai, visuomet stebėjausi, kaip suaugęs žmogus gali taip daug fantazuoti, nuoširdžiai ir tuo tikėti.
Aš pykau ant tavęs, kai sužinojau, kad vis giliau klimpsti alkoholio liūnan. Pykau, kad nesistengei gyventi. Tūžau, kad praradai darbus ir jų nebeieškojai. Siutau, kai sužinojau, kad skęsti skolose, o kažkas bando pasisavinti tavo būstą. Tu nieko nedarei, tik liūdėjai. Kažkodėl manei, kad problemos ims ir išsispręs, o aš rėkiau, kad metas atsimerkti ir susiimti. Tu verkei ir man tavęs buvo taip gaila.
Juk tu buvai mano tėtis. Mano kraujas ir širdis. Niekada nebūčiau tavęs palikusi ir jei atsukčiau laiką atgal – daryčiau panašiai. Vis tiek bandyčiau tau padėti, bet nebesiūlyčiau pinigų, nepulčiau kaskart paskambinus vežti tau maisto, cigarečių ar pildyti telefono sąskaitos. Neskuosčiau apmokėti tavo skolų. Aš su tavimi kalbėčiausi, tėti, tik visiškai kitaip.
Aš ne smerkčiau tave, o klausčiau, kaip tu jautiesi. Paklausčiau, ką manai apie savo gyvenimą? Kaip norėtum gyventi? Kas galėtų padėti pasikeisti? Aš pasakyčiau tau, kad gali, tikrai gali jei tik nori, gyventi kitaip. Nustočiau isterikuoti. Dažniau apkabinčiau ir ne jokio pykčio ir reikalavimų pasakyčiau, kad myliu. Aš leisčiau tau gyventi, kaip nori.
Žinai dėl ko gailiuosi – dėl to, kad buvau iškėlusi tau milijoną lūkesčių, dėl to – kad norėjau matyti tave pagal save, dėl to – kad nebuvai toks, kaip kiti tėčiai. O tu turėjai teisę gyventi taip, kaip gyvenai. Juk tai buvo tavo gyvenimas ir pasirinkimai. Man reikėjo paleisti tave. Paleisti ir leisti pačiam daryti pasirinkimus, neprisiimti atsakomybės.
Bet aš taip nepadariau, o tu toliau klimpai į alkoholizmą ir depresiją. Toliau melavai, vis dažniau verkdavai ir vieną dieną pasiryžai savo kančią užbaigti užsimesdamas kilpą ant kaklo. Nepalikai jokio laiško, jokios žinutės, tik didelį skausmą. Milijonus kartų skaičiau tavo sms žinutes, kuriose rašei, kaip mane myli ir ašarojau. Tu neįsivaizduoji, kaip buvo sunku jas ištrinti. Tu net neįsivaizduoji, kaip sunku iki šiol važiuoti pro namą, kuriame gyvenai...
Užsimerkiu ir prisimenu mudviejų gražiausią akimirką kartu. Pamenu, kaip kažkada sėdėjome kartu prie jūros ir gėrėme iš termoso kavą. Šnekėjome apie ateities planus. Tu buvai linksmas ir gražus. Buvau tik baigęs alkoholizmo gydymo programą. Užsimerkiu ir paskęstu toje akimirkoje. Nepykstu už tai, kad nusprendei gyventi kitaip. Tai buvo tavo teisė, tavo pasirinkimas. O dabar pasirinkimus savo gyvenime darau aš.
Tu man buvai stipriausia gyvenimo pamoka, po kurios iš naujo pamilau savo gyvenimą, artimus žmones ir pradėjau vertinti kiekvieną minutę. Norėčiau tave stipriai apkabinti ir pasakyti ačiū. Nesvarbu, koks tu buvai ir ką darei. Man tu visuomet liksi mylimas tėtis. Ne toks, apie kokį gali svajoti vaikas, bet vis tik tėtis. Mano tėtis.
Rasa
