Mačiau šiek tiek šiltų kraštų, paplūdimių ir prekybviečių zonose. Būdavo pažintinių išvykų.
Keliauti gera ir malonu: prieš kelionę reikia kurį laiką dirbti ir šiek tiek užsidirbti. Didelėms materialinėms vertybėms, dirbant samdomąjį darbą, užsidirbti sunku. Tačiau materialinės vertybės turi rimtą trūkumą – per gyvenimą sukauptas gėrybes per kelias minutes gali išnešti vagys. Tad investuoju į dvasines vertybes, o ypač į malonius įspūdžius ir gerus prisiminimus. Šių vertybių niekas iš manęs neatims.
Dirbdama darbą ir retkarčiais gulinti karštos saulės spinduliuose, svajojau pamatyti iš tiesų vertą dėmesio kraštą. Esu katalikė. Planavau pamatyti vietas, kur vaikščiojo gyvas Jėzus Kristus. Jo prieš 2000 metų paskelbtų tiesų taurumu, teisingumu ir šiuolaikiniu aktualumu žaviuosi kiekvieną kartą, kai jas girdžiu arba skaitau.
Pamačiau skelbimą dėl piligriminės kelionės bažnyčioje. Kaina atitiko mano kišenės turinį. Buvo gautas leidimas iš namiškių – skrendu į Pažadėtąją žemę. Šalia manęs sėdi labai malonus žemaitis, užleidęs vietą prie lėktuvo lango. Pro langą matosi tankūs debesys, šviečiantys miestai prie Juodosios ir Viduržemio jūrų, Bosforo tiltas... Ir vėl debesys, debesys, debesys... Prieš skrydį mačiau šalto oro prognozę visam mėnesiui į priekį. Prognozė pavėlavo penkiomis dienomis.
Pradedame nuo Betliejaus, Jėzaus gimimo miesto. Jėzaus istoriją trumpai galima prisiminti, sukalbant Rožinį (Rožančių) arba paskaičius jo aprašymą bet kurioje maldaknygėje. Plačiau pažinti Jėzaus kelią galime skaitydami ir apmąstydami Šventąjį raštą. O geriausia – klausytis Evangelijos bažnyčioje per pamaldas. Neesu religijos žinių specialistė, nemokėčiau gražiai aiškinti tiesų.
Kristaus gyvenimo ir Dieviškosios veiklos vietų lankymas neapsakomai apšviečia ir praturtina kiekvieną. O ypatingai – tikinčiuosius. Žmonės jaučiasi tų svarbių įvykių priežastimi, dalyviais ir didelės krikščionių šeimos aktyviais nariais.
Mes, šios kelionės į Jeruzalę piligrimai – Vilniaus krašto žmonės, daugiausiai – Lietuvos lenkai. Gal dėl to, kad Lietuvos ir Lenkijos lenkai per istoriją patyrė itin daug rūpesčių, gal dėl ko kito, bet absoliuti lenkų dauguma yra giliai tikintys, tvirčiausia katalikų tikėjimo atrama Europoje.
Mus lydėjo mūsiškiai kunigai ir vienuolės. Turėjome labai gerai Šventąjį raštą aiškinančią ir konkrečias Kristaus gyvenimo vietas rodančią gidę iš Lenkijos. Džiugu žiūrėti, kaip šie žmonės atlieka savo taurią misiją, solidžiai dirba itin kilnų darbą.
Bandėme buvimo vietose paaiškinti, kad atvykome iš Lietuvos. Retas tame krašte žino, kur tokia šalis yra. Bet mes vis tiek kartojame: mes – Lithuania, Lituania, Litwa. Vienas šposininkas dėl aiškumo tarė prekybininkui: „Mes – Lituanija, ne Bananija“. O kiek užplūdo džiaugsmo ir kiek „Valioooo!“, kai arti Raudų sienos pamatėme kitą grupę (iš Kauno) su lietuviška vėliavėle...
Meldėmės, giedojome ir lenkiškai, ir lietuviškai. Beveik visi mokėjo poterius ir svarbiausias maldas abiem kalbomis. Kas meldžiasi rusiškai – irgi laukėme ir su malonumu klausėme. Kelionės metu mūsų krikščioniško švietimo seserys vienuolės iš Lenkijos ir gidė buvo sužavėtos mūsų neregėtu geraširdiškumu ir daugiakalbyste. Kartojo, kad joms labai malonu ir įdomu būti su tokiais nepakartojamais ir sumaniais maldininkais. Jie tuo stebėjosi, o mes žinojome, iš kur tai: mes gi gyvename daug amžių kartu, vieni kitus girdime, vieni iš kitų mokomės ir kartu sprendžiame gyvenimo keliamas užduotis.
Kelionės vakarais visi kartu juokavome ir smagiai leidome laiką, kaip pridera žmonėms iš civilizuotos šalies.
Grįžome neišmatuojamai dvasiškai praturtėję. Širdyse – pakilimas. Sustiprėję dvasiškai, pailsėję fiziškai – mankštinome kojas, pasiruošę našiam darbui kiekvienas savo pareigose. Labai ačiū organizatoriams ir sėkmės visiems kelionės dalyviams.