Klausant „Sons & Daughters" mane užplūsta begalinė nostalgija tiems laikams, kai į Vilnių be jokios aiškios priežasties (linkėjimai Dovydui Bluvšteinui) atvažiuodavo (The Band Of) Holy Joy, „The Ex" ir „Sidi Bou Said". Kai nežinia iš kur buvo gaunamos Fugazi, PJ Harvey, „Violent Femmes", Nickas Cave'as ar net tamsaus kantri plokštelės. Kai atrodo, kad gyvenimas yra neaiški svajonė, kurios tikslas su mylimąja ar mylimuoju sukurti labai triukšmingą grupę ir pasileisti su ja į nesibaigiančias gastroles, kol privažiuosi JAV pietus ar kokią Meksiką. Panašu, kad Škotijos sūnūs ir dukros taip ir padarė. Todėl kai groju „Dance Me In”, noriu, kad šoktų visi. Taip, ir jūs, barmene tamsiu žvilgsniu… ir jūs, indus nešiojanti mergaite, kukliai nuleidžianti akis.
„The Repulsion Box” skiriasi nuo daugelio dabartinių bendraamžių rifų, bet tai tikras tamsus opalas, subraižantis grotuvą ir tavo nuotaiką. Galima sakyti, kad 80-ųjų madą keičia savotiškos 90-ųjų pradžios „gaivinimas”. Man – tai muzikos gūsis, sulyginamas nebent su tuo jausmu, kokį patyriau prieš 1993-ųjų Kalėdas į rankas paėmęs diskelį su dideliu raudonu sijonu mosikuojančia moterim bei užrašu Tindersticks. Tai geras ženklas, tai 00-ųjų stiliaus brandos ženklas. 9/10
„The Zephyrs". „Bright Yellow Flowers on a Dark Double Bed“ (Acuarela Discos). Geltonos gėlės ant tamsios dvigulės lovos tarsi išsiskyrimo ženklas galėtų skambėti supjaustytų uostamiesčio laivų jūreivių namuose. Nėra darbo, baigės pinigai, paliko žmona... Išlipę į krantą jie brenda per gintarinį smėlį su vyno buteliais rankose. O ramiose apsnūdusių garsų kopose jie randa ypatingą, rafinuotą brangakmenį iš Edinburgo, kurį sukūrę du broliai pavadino zefyrais. Svajingas ir švelnus vėjelis užgožia visų tamsias mintis ir grakščiai suguldo juos ant smėlio. Škotai Nicolai sujungė 90-ųjų Anglijos indie skambesį su Amerikos kosmoso garsais, pagamino subtilų ir neapsakomai grakštų muzikinį produktą. Sulėtintas psichodelinis kantri popas gaivus it ledas vasaros kaitroj. Ir kaip švelnus dangus palieka minkštą pievą, taip ir svaigus bekraštis balsas pakyla virš akustinės tylos. Ar tavo dvigulė vis dar užimta? Tu negavai dar geltonų gėlių? Puiku. Gal tu dar gali išsaugot savo laime, juk ir kopos netoli, o ten škotiškas zefyras grakščiai kedena plaukus ir padus. 9/10
DJ Format. „If You Can’t Join 'Em… Beat 'Em“ (Genuine).
Jei neskaičiuočiau neseniai Ispanijoje matyto DJ Yoda pasirodymo, dabar ausyse įsimintiniausias šių metų hiphopo albumas. Jame išlieka visa albumo „Music For The Mature B-Boy” kokybė – džiazinės kilpos, puikus nuotaikos kūrimas ir energija. Pagrindinį vaidmenį albume atlieka degančiomis žodžių kulkomis spjaudantys MC Abdominal ir kanadietis D-Sisive. Tradiciškai DJ Format talkina ir seni draugai, kolektyvo „Jurassic 5" nariai Chali 2na ir Akil, su kuriais atlikėjas susipažino dar 1997 m., gastroliuodamas po Britaniją šios šalies „hip hopo pavasario“ metu. Vis gi įdomiausias mums pėdsakas albume yra paskutiniame jo kūrinyje „2,3.. Scrape“ suskambanti… filmo „Velnio nuotaka” garso takelio citata. Iš pradžių negalėjau patikėti, pasijutau kaip kadaise The Orb albume išgirdęs lietuviško radijo šnabždesį apie Azerbaidžaną. Tai tokius originalius suvenyrus iš vizito Vilniuje parsiveža Anglijos grotuvų meistrai. 8/10
„The Russian Futurists". „Our Thickness“ (Upper Class).
Nulenkta galva už kanadiečio Matthew Adamo Harto pasivadinimą neatsitiesia iki paties galo. Pabandykime apibūdinti. Neišeina. Gal šiek tiek „Beach Boys", „The Flaming Lips" ir, tarkime, „Four Tet"? Ne, geriau pakeiskime pastarąjį „Caribou" arba „M83". Vis tiek ne tai. Sakiau, kad neišeina. O kas, jei jų visų negirdėjai? Tada visai blogai. Įsivaizduok labai melodingą niūniavimą, besivejantį lengvą, bet išraiškingą retro harmoniją, sukryžmintą su elektrifikuotu 80-ųjų galo/90-ųjų pradžios (tariamai gyvu) pop garsu. Dar sudėtingiau. Čia kaip su tais futuristais – skaitant neįmanoma nieko suprasti. Bet papasakoti reikia, kitaip dar pagalvosi, kad čia tik filialinė Iljos Lagutenko grupė. 8/10
Gėris
Idėjų nenulaikantis Sufjanas Stevensas prieš kelis metus nusprendė apdainuoti Ameriką. Po albumą kiekvienai valstijai. Prieš tai buvo Mičiganas, o dabar Ilinojus, taigi jam liko 48 albumai. „Illinoise“ 8/10 yra tiek pat turtingas savo indie skambesiu, kaip ir dainų pavadinimais (kai kurie – po kelias eilutes), didingiausia, kurių vadinasi „Chicago“ ir sako, kad „all things change“. „Illinoise“ turėtų patikti ne tik tradiciniam taikiniui – „Belle & Sebastian" ir Patricko Wolfo mėgėjams, bet ir ne darbo tikslais lankiusiems Ilinojų, labai jau daug pažįstamų geografinių taškų. Susižavime ir prižadame laukti ir likusių dalių.
Vienintelė forma, kurią prarado Missy Elliott, yra jos kūno – iš maišo pavirtusi gulbe – ji ir toliau lieka hiphopo karaliene. Cheminių reakcijų pilnas „The Cookbook“ 8/10 labiausiai primena tailandiečių virtuvę – begalė poskonių ir tirpstantis liežuvis. Panašiai kaip „Moloko" veidas Roisin Murphy, kuriai į parankę įsikabinęs Matthew Herbertas pridrabsto tiek clicks and cuts, kad vėl viskas pavirsta harmonija. Nedrąsu sakyti, bet atrodo, kad „Ruby Blue“ 8/10 yra labiau albumas nei bet kuris „Moloko" įrašas. Probėkšmiais būtina rekomenduoti ir „strauksišką“ „The Blood Arm" betvarkę „Bomb Romantics“ 8/10 (kuri labiausiai patinka „Franz Ferdinand"), kiek labiau braškančiais Kurto Cobaino vokalais apkartintą Wolfo Parade'o albumą „Apologies To The Queen Mary“ 8/10 bei kaip visada vakarines mišias primenančių „Xiu Xiu" padrebenimus „La Foret“ 8/10
Vidurys
Viduryje tarpsta neo-soul, post-electro ir kitos naujienos. Pirmiausia kurių yra pagaliau išleistas Juano Macleano „Less Then Human“ 7/10. Čia daugiausiai narpliojama lengvesnioji ir ramesnioji DFA produkcijų pusė – šokamos baladės, pasibaigiančios nuostabiai ilgu epu „Dance With Me“. Taip pat keistai judėti galima ir pagal Jamie'o Lidellio „Multiply“ 7/10, įrašų kompanijos „Warp“ proteguojamą įelektrintą ritmenbliuzą.
Visiems, kurie myli Rufusą Wainwrightą, reiktų nepražiopsoti jo besikeikiančios sesers Marthos naujojo, neįmantriai pavadintame įraše „Martha Wainwright“ 7/10. Čia mažiau orkestrinių pretenzijų, tačiau gražių mažų dainų netrūksta. Dar vienas tęsinys – „13 & God" produktas „Men Of Station“ 7/10, kuris gimė apsivedus „The Notwist" lietingiems vokalams ir „Themselves" minimalistiniam elektroniniam hiphopavimui. Mažiau subtilumo galima rasti pulsuojančio roko naujokų iš Anglijos „Hard-Fi" užgimime „The Stars OF CCTV“ 7/10, bet užtai jie labai mėgsta savaitgalius ir maištus.
Atliekos
Blogis prasideda nuo drungno „Royksopp" sugrįžimo po per ilgos pertraukos. Jų „The Understanding“ 6/10 yra kur kas ramesnis ir vientisesnis už savo vyresnįjį, bet vargu ar tai yra privalumai. Duetas prarado „Remind Me“ jautrumą ir paliko su madingu jokiškumu. Kūriniai svyruoja tarp klausomų ir negirdimų. Panašiai kaip gražuolė Amerie, kuri norėtų užimti Aaliyah vietą, bet jai dar oi kiek trūksta. Albume „Touch“ 5/10 surinktas visas šiuolaikinio r’n’b vidutiniškumas. Jei ne hypersinglas „One Thing“, ko gero apie ją būtų galima kalbėti tritaškiais.
Dešimtoji Davido Gray kopija Jamie Bluntą šiuo metu valdo visą D.Britaniją. Deja, „Back To Bedlam“ 4/10 yra gatvės muzikanto meistrystė. Bet taip vis tiek geriau nei tingus šokinis multinstrumentalizmas. Aštuonkojai „Deep Dish" šokiuose iškrečia daug įdomybių, tačiau „Viva“ kanalo žiūrovams skirtame albume „George Is On“ 3/10 iš jų telikusios pasenusios mašinos. Tokias pirkti mėgstantis Jamiroquai pritrūko pinigų ir paskubomis įrašė karjeros nuopuolį „Dynamite“ 3/10. Albume nėra nė vienos idėjos, už tai net keli bandymai prisiminti disco ir „Scissor Sisters". Nupirkime tiek jo albumų, kad jis daugiau niekada nesugrįžtų.
