– Dabar ir medikai, ir paprasti žmonės meta dideles pastangas kovai su senėjimu. Esama prognozių, pagal kurias netolimoje ateityje žmogaus gyvenimo trukmė gali pailgėti iki 150 metų. Ar manote, kad tai realu? Ar, vis dėlto, mūsų organizmas neužprogramuotas tokiam ilgam egzistavimui?
– Manau, kad tokios prielaidos ir prognozės turi pagrindo. Taip, XX amžiuje žmogaus gyvenimo trukmė stipriai išaugo. Visa tai susiję su medicinos, socialinio aprūpinimo sistemos plėtra, maisto produktų problemos išsprendimu. Visa tai, visų pirma, sumažino atsitiktinį mirtingumą dėl virusinių ligų, ūmių širdies ir kraujagyslių ligų ir t. t.
Medikai išmoko žmones nuo to išgelbėti. Pavyzdžiui, jeigu susiaurėjusios žmogaus vainikinės arterijos, įstatomi stentai (tai spyruoklėlė, kuri išlaiko leistiną kraujagyslės būklę), atliekamas aortos ir širdies vainikinių arterijų šuntavimas (tai faktiškai nauja kraujagyslė). Viso to nebuvo įmanoma įsivaizduoti dar prieš 30-40 metų. Dabar visos šios operacijos atliekamos masiškai, jas daro ir mūsų chirurgai Ukrainoje, ir tai išgelbėja tūkstančių žmonių gyvybes, prailginant jų gyvenimus.
Prailginant gyvenimą svarbus vaidmuo tenka ir ankstyvos diagnostikos sistemai. Pavyzdžiui, biocheminis patikrinimas padeda labai ankstyvoje stadijoje išaiškinti prostatos vėžį. Ir tam tikro amžiaus vyrams civilizuotose šalyse būtinai reikia atlikti tokį tyrimą. Beje, tai seka socialinės tarnybos ir medicininio draudimo sistema. Taip viskas funkcionuoja, pavyzdžiui, Vokietijoje.
Žmogui ateina priminimas, kad reikia atlikti kažkokį tyrimą. Jis ateina, atlieka, beje, nemokamai… Paskui po dvejų metų dar kartą, paskui dar kartą ir taip toliau. Jeigu staiga bus aptiktas padidėjęs žymens lygmuo, reikia kreiptis į gydytoją. Ir laiku pradėjus gydymą žmogus bus gyvas ir sveikas. Ir jam nemokamai suteiks medicininę pagalbą. Tačiau jeigu jūs laiku neatliksite tyrimų, o paskui ateisite pas gydytoją su jau apleista liga, tai jus, žinoma, taip pat gydys, tačiau jau už jūsų pinigus. Tai labai protinga ir teisinga sistema, kuri padeda išaiškinti ligas ankstyvoje stadijoje.
Todėl manau, jau artimiausiais metais žmogaus gyvenimo trukmė gali pasiekti tą ribą, kurią ilgaamžiai jau pasiekia.
– Tai yra, 120 metų?
– Taip, visiškai. Beje, taip pat ilgės ir veiklioji gyvenimo dalis, kai žmogus ant savo kojų ir būdamas sveiko proto jau galės leisti sau ilgiau dirbti, keliauti, padėti vaikams ir anūkams, ir būti mažiau priklausomas nuo medicininės pagalbos.
Kitaip tariant, mirtį galima atitolinti. O štai senėjimo nugalėti neįmanoma. Visi sensta. Senėjimas – normalus biologinis procesas, o kova su juo yra beprasmiška. Su juo ne kovoti reikia, o optimizuoti, prailginti šį žmogaus gyvenimo laikotarpį. Ir čia labai daug priklausys nuo paties žmogaus.
– Ką gi reikia daryti?
– Iš tikrųjų, ilgaamžiškumo receptas žinomas jau seniai. Ir ilgaamžių pasakojimuose, jeigu juos paanalizuotume, visą laiką kartojami vieni ir tie patys patarimai… Tiesiog šiuolaikiniai duomenys ir eksperimentai su gyvūnais šiuos principus patvirtino.
Pati svarbiausia taisyklė – ribota mityba. Gyvūnas, kuris suvalgo tiek, kiek jis nori, gyvena ilgiau, negu tas, kuris gyvena pusbadžiu (tai yra, jis suėsdavo 15-20 procentų mažiau už pirmąjį).
Tai susiję su tokiu ląstelės viduje vykstančiu procesu kaip autogafija (savęs valgymas). Tai itin svarbus procesas, kuris būtinai turi vykti organizme. Ir jis inicijuojamas būtent tada, kai trūksta išorinių amino rūgščių. Kai ląstelė iš išorės gauna nepakankamai maisto, ji pradeda pati save valgyti (gerąja prasme) – ieško apdorotų baltymų, „šlakų“, pažeistų organelių, ir sunaikina visa tai. Jeigu mes visą laiką aprūpiname savo organizmą maistinėmis medžiagomis, autogafija nevyksta. Beje, dėl autogafijos veiklos pažeidimo blokavimo (ir tai jau įrodyta) išsivysto, pavyzdžiui, Alzheimerio liga, onkologiniai, širdies ir kraujagyslių susirgimai.
– Kitaip tariant, visas šias ligas galima pavadinti persivalgymo ligomis?
– Taip, žinoma. Tai neadekvačios mitybos viso gyvenimo eigoje, o ypač senatvės pradžioje (nuo 45-50) metų, rezultatas. Kitaip tariant, žmogus jau pradėjo senti, o mitybos įpročių nepakeitė, valgo tą patį ir tiek pat, kiek ir jaunystėje.
Pats paprasčiausias būdas laikytis neprivalgymo taisyklės (ją žino visi, tačiau paiso mažai kas) – atsistoti nuo stalo šiek tiek alkanam. Tai kartu su periodiniu maisto atsisakymu atitolins senėjimą. Galima pradžiai pradėti mažiau valgyti kokiomis nors dienomis, paskui pradėti kartą per savaitę badauti. Čia viskas individualu, reikia klausyti savo organizmo. Jeigu jaučiate, kad po badavimo jaučiatės geriau, galima atsisakyti maisto dvi dienas per savaitę. Ir vėl stebėti, kaip jaučiatės.
Reikia apskritai blaiviai vertinti tai, kas vyksta, ir suprasti, kad faktiškai mes visi esame narkomanai. Tiesiog visų narkotikai skirtingi: kažkam tai kava, kažkam alkoholis, kažkam riebus maistas, kažkam saldumynai. Kiekvienas randa savo malonumą, kurio nenori atsisakyti. Žmogus sako: aš negaliu be saldumynų, man be jų gyvenimas nemielas. Tačiau tą patį sako ir narkomanas. Narkomanui blogai be dozės, alkoholikui blogai be šimto gramų. Tai kuo tada ne mažiau organizmui kenkiančių saldumynų mėgėjai skiriasi nuo narkomanų? Tokius įpročius reikia išanalizuoti ir suprasti, kad jie realiai mūsų gyvenimo nepagerina, jūs paprasčiausiai sėdite „ant adatos“ – vienokios ar kitokios.
– Grįžkime prie ilgaamžiškumo ir sveiko senėjimo taisyklių. Beje, kiek jų iš viso?
– Viso keturios. Pirmąją mes jau aptarėme. Ir ji atsirado milijonus metų trukusios evoliucijos procese, kada žmogus, kaip ir visos gyvos būtybės, periodiškai patirdavo alkio, o kartais stipraus alkio jausmą.
Antra taisyklė – fizinis aktyvumas. Visi žino tai, kad judėjimas – tai gyvenimas, tačiau ne visi supranta, kaip šis principas funkcionuoja. O veikia jis imituojant hipoksiją (deguonies trūkumą).
Šiuolaikinis žmogus, jeigu jis nesitreniruoja sporto salėje, išpažįsta įprastą gyvenimo būdą – juda labai mažai: mašina, darbas prie kompiuterio, vėl mašina, eskalatorius, liftas, krėslas, lova… O juk žmogaus organizmas pritaikytas ilgalaikiams fiziniams krūviams, dažnai hipoksijai, nes norint pasirūpinti maistu visada reikėjo daug judėti.
Trečias veiksnys – tai maiste esantis pakankamas kiekis ksenobiotikų, tai yra, pašalinių medžiagų. Kadangi žmogus pats yra baltyminis organizmas, tai svetimas mums būtent augalinis maistas. Bet kuris šiuolaikinis žmogus valgo jo nepakankamai – jis maitinasi daugiausiai rafinuotu ir gyvūninės kilmės maistu. Ir jeigu mes nevalgome pašalinio maisto, organizme neaktyvuojama adaptacijos ksenobiotikų įtakai sistema. Ir žmogus palaipsniui tampa savo paties toksinų auka. Jie susikaupia, nėra utilizuojami ir vyksta savęs naikinimas ir savęs nuodijimas.
Ir paskutinis veiksnys – išbandymai temperatūra: peršalimas ir perkaitimas. Tai iš mūsų atėmė civilizacija. Mes visą laiką esame komforte: šalta – įjungėme šildymą, karšta – įjungėme kondicionierių. Visus tuos milijonus metų evoliucija ruošė mus kitam – tam, kad periodiškai bus šalta ir labai šalta, arba karšta ir labai karšta.
Šių termofaktorių panaudojimas – organizmo grūdinimas šalčiu ir aukšta temperatūra – ir yra tai, kas palaiko mūsų neuroendokrininės sistemos, pradedant smegenimis ir baigiant kiekviena mūsų audinių ląstele, optimalią būklę. Jeigu to nėra, neveikia tam tikri adaptacijos mechanizmai, ir toks organizmas geriau išeina iš funkcinės būklės.
– Išeitų, kad organizmui visą laiką reikia kurti streso sąlygas pagal principą „kuo blogiau, tuo geriau“?
– Galima ir taip pasakyti. Arba kaip sakė Nietzsche – „viskas, kas manęs nenužudo, daro mane stipresniu“. Tačiau viskas proto ribose. Taip, ir šaltis, ir alkis, ir deguonies trūkumas – visa tai palaikantys veiksniai, tačiau kai jie visiškai neveikia organizmo, organizmui tik blogiau. Jis per milijonus metų įprato prie tokių pažeidimų. Būtinai turi būti kokie nors ekstremalūs poveikiai mūsų organizmui, kitaip jis apskritai nesupranta, kas vyksta. Ir civilizacija padarė mūsų gyvenimą sotų ir patogų, tačiau tuo pat metu pagimdė visą grupę susirgimų, kurių laukinėje gamtoje nesutiksite. Tos pačios aterosklerozės gyvūnai neturi, o mes ją turime praktiškai visi.
– Kitaip tariant, ilgai gyventi norintys žmonės neturi kitos išeities kaip tik bėgioti, šalti ir badauti?
– Iš tikrųjų, tingiam žmogui, kuris nenorės savo gyvenime ir įpročiuose nieko keisti, medicina jau galvoja išeitį. Jau kuriami geroprotektoriai, kurie kompensuos vieną ar kitą iš keturių aukščiau išvardintų veiksnių. Tai yra, autofagijai aktyvuoti jau yra tabletė. Ir įrodyta, kad ji prailgina žiurkių gyvenimą. Ir ji jau išbandoma su žmonėmis. Kitaip tariant, galima riboti mitybą, o galima išgerti tabletę – ir maitintis neribojant savęs.
Tas pats galioja ir fizinio aktyvumo faktoriui. Galima sportuoti, o galima paprasčiausiai kvėpuoti hipoksiniu mišiniu (jame deguonies koncentracija ne 20, o 18 procentų). Sveikatinantis poveikis organizmui vienodas.
