Aktyviai į šią diplomatinę komunikaciją įsitraukė ir Jogaila su Vytautu.
Jų pasiųsta 60 žemaičių bajorų delegacija paskelbė viešą skundą prieš Vokiečių ordino veiksmus ir sulaukė didelio susirinkimo dalyvių dėmesio. Nieko nelaukdamas susirinkimas nusiuntė atstovus į Žemaitiją, kurioje netrukus buvo įsteigta Žemaičių vyskupija. Taip buvo pakrikštyta paskutinė pagoniška teritorija Europoje, o ordinas patyrė dar vieną diplomatinę nesėkmę.
Tačiau Lietuvos valdovai į Konstancą siuntė ne tik diplomatus. 1416 m. Jogaila su Vytautu svarbiausiam susirinkimo veikėjui Romos karaliui Zigmantui Liuksemburgui pasiuntė didžiulį žvėrį (kaip jį pavadino susirinkimo kronikininkas Ulrichas Richentalis). Neabejotina, kad tai buvo stumbras, o nematyti žvėrys tikrai domino medžiokle besižavinčius Europos kilminguosius.
Reti gyvūnai buvo viena populiariausių dovanų tarp Europos monarchų. Kronikininkas patikslina, kad nesitikint, jog žvėris gyvas pasieks Pietų Vokietijos miestą, jis buvo pasūdytas savo paties odoje. Tokia dovana Romos karalius norėjo pasidalyti su kitais, todėl, praėjus kuriam laikui, milžinišką žvėrį pasiuntė tolyn, Anglijos karaliui.
***
Iš kur kilę žodžiai apskritas ir apvalus? Žodis „apskritimas“ siejamas su veiksmažodžiu „skrieti“, „daryti apskritimą“, „skristi“, „greitai bėgti“, „rėžti aplink sparnu“. O žodis „apvalus“ siejamas su „velti“ – trinant ką nors gaminti iš vilnų, plaukų, taršyti, glamžyti, narplioti, nes veliant galima padaryti gražų apskritą rutulį.
***
Vėlyvuoju sovietmečiu mokslų daktarai (kad taptum daktaru, tuolaik reikėjo apginti dvi disertacijas) turėjo galimybę per metus nusipirkti po 3–4 knygas, kurių nebūdavo Sovietų Sąjungos knygynuose. Reikėdavo į Maskvoje esantį Užsienio literatūros informacinį biurą nusiųsti 60 rublių ir savo pageidavimus.
Tokiu būdu, tarkim, Vilniaus universiteto profesorius Romanas Plečkaitis buvo susirinkęs XX a. logikos ir filosofijos klasikų biblioteką. Vieną knygą išpakavęs, profesorius rado įrašą, kad ji skirta tik asmeniniam naudojimui (suprask – neturi teisės rodyti ar skolinti kolegoms). Tai buvo Karlo Jasperso veikalas „Atominė bomba ir žmonijos ateitis“.
Apsvarstęs dvi didžiąsias grėsmes žmonijos ateičiai – atominę bombą ir totalitarizmą, mąstytojas priėjo prie išvados – laisvė yra svarbiausias dalykas, jos nereikia atsisakyti net iškilus dalies ar net visos žmonijos sunaikinimo grėsmei. Juokingas tas draudimas – niekam nerodyti K. Jasperso knygos. Kad tokią išvadą padarytum, visai nereikia būti filosofu. Prisiminkime mūsų patarlę „Verčiau lavonas negu raudonas“.
***
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos didžiąją dalį sudarė rusėniškos žemės. Tiesa, politinis elitas buvo lietuviškas ir stačiatikių tikėjimo rusėnų bajorams buvo sunku patekti į gana uždarą Lietuvos politinį elitą. Viena nedaugelio galimybių prasimušti buvo tarnyba valdovo raštinėje. Rusėnų raštininkai persikeldavo į Vilnių ir čia galėjo pamažu auginti įtaką valdovo ir diduomenės aplinkoje.
Viena tokių raštininkų giminių buvo Sapiegos, kilę iš Didžiosios Kunigaikštystės pakraščio, Smolensko žemės. Didysis raštininkas Jonas, arba Ivanas, Sapiega XVI a. pradžioje tapo Lietuvos kanceliarijos rusėniškos dalies vadovu.
1501 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio pavedimu jis keliavo pas popiežių Aleksandrą VI į Romą. Stačiatikis bajoras turėjo tartis dėl katalikų ir stačiatikių unijos galimybės. Nors esminiu sprendimų priimta nebuvo, vis dėlto ši kelionė smarkiai paveikė Sapiegos pasaulėžiūrą. Romoje jis buvo įšventintas į riterius, o iš popiežiaus gavo leidimą savo įsteigtose bažnyčiose derinti katalikų ir stačiatikių pamaldas.
Sapiegoms priklausančiame Palenkės dvare Kodenyje iškilo gotikiniu stiliumi pastatyta stačiatikių cerkvė – iki šių dienų išlikęs to meto kultūros sąveikos liudijimas. O iš raštininkų kilę Sapiegos ilgainiui tapo viena žymiausių Lietuvos didikų giminių.
Parengta pagal LRT radijo eteryje skambėjusią medžiagą.
