Tiek septintokės pateiktas pasiūlymą, tiek naujosios (ir buvusios) Lietuvos valdžios bandymus spręsti šią problemą galima būtų bendrai apibūdinti kaip bandymą mažinti prieinamumą prie alkoholio. Gal taip yra dėl to, kad esu būtent „Z Kartos“ atstovas, gimęs jau demokratinėje Lietuvoje, mano pasaulėžiūra pagrįsta pagrinde mano ir kitų laisvėmis. Taigi manau, kad žmogus turėtų turėti ir laisvę į alkoholio vartojimą. Prisipažinsiu, pats retkarčiais pavartoju alkoholinių gėrimų ir nepritariu minimalaus amžiaus alkoholio pirkimui didinimui.
Mano nuomone, alkoholio kainų kėlimu ar valstybiniu alkoholio pardavimo monopoliu stipriųjų gėrimų populiarumo tikrai nesumažinsime. Mano supratimu, toks pasirinkimas tik apsunkins alkoholio įsigijimą neturintiems priklausomybės nuo alkoholio žmonėms ir neturės didelės naudos siekiant mažinti alkoholio vartojimą valstybės mastu. Ne paslaptis, kad su didžiausia alkoholizmo problema susiduria ne didžiųjų miestų (kuriuose stovi daugiausia prekybos centrų, o juose alkoholio pirkimą bandoma pažaboti alkoholio kontrolės įstatymo pataisomis), tačiau rajonų ir mažesnių miestelių gyventojams, kurie, kaip žinoma, alkoholiu dažnai apsirūpina iš neoficialių pardavimo vietų, liaudiškai tariant , „načnykų“. Esu įsitikinęs, kad alkoholio kainos didinimas šios situacijos nepakeis ir alkoholizmo problema kaimuose išliks tokia pati opi, kokia yra dabar.
Jei atvirai, manau, kad Lietuvoje alkoholizmas yra ne problema, o simptomas daug didesnių problemų, tokių kaip skurdus pragyvenimo lygis ar motyvacijos stoka. Ypač imlus į alkoholizmą įsisukti susidūrus su tokiomis problemomis yra jaunimas. Tad manau reikėtų paieškoti būdų iš esmės pradėti spręsti šias problemas, sukeliančias tokio pobūdžio priklausomybes jaunimui. Alkoholizmo šaknų neišraus prikabinti papildomi eurai, veikiau sukels nemažą pasipiktinimo bangą, tačiau, manau, taip žmonės stipriųjų gėrimų neatsisakys. Tokiu būdu tik dar kartą galime pastebėti - alkoholio akcizo kėlimu ar akcijų žymėjimo draudimu šios problemos išspręstos nebus.
Mane žavi Islandijos pavyzdys: tūkstantmečių sandūroje susidūrus su didelėmis alkoholio ir narkotikų problemomis šioje šalyje susibūrė mokslininkai ir politikai, kurie ėmė ieškoti šių simptomų šaknų. Dėl mažo žmonių ir veiklų kiekio Islandijos jaunimas jautė didelę motyvacijos stoką. Islandai pasitelkė netradicinį sprendimą – sportą. Į šalį buvo prikviesta gerų trenerių, pristatyta sporto maniežų. Būtent tada drastiškai sumažėjo alkoholio ir narkotikų vartojimo kiekis Islandijoje, o dabar jau netgi galime pastebėti tokios mažos šalies pasiekimus sporte. Savo aplinkoje pastebiu panašias tendencijas - mažiausiai alkoholio vartojantys ir visiškai nerūkantys žmonės dažniausiai būna motyvuoti atsisakyti alkoholio ir kitų žalingų įpročių siekdami sporto aukštumų ar dėl asmeninių pasirinkimų, o tikrai ne alkoholio kainos ar akcijų matomumo.
Norintiems įsigyti alkoholio keli eurai tikrai nebus problema, tačiau šviečiant visuomenę, sprendžiant įsisenėjusias problemas ir parodant nors kelis pasirinkimo būdus (ypač jaunimui), valstybei pavyktų pasiekti didesnių rezultatų per trumpesnį laiką, nei bandant kelti stipriųjų gėrimų kainas ir drausti spalvotą alkoholio akcijų reklamą. Neteigiu, kad Lietuvoje tokias problemas reikėtų spręsti kopijuojant Islandija, bet pateikiu pavyzdį, siekdamas paskatinti Lietuvoje politikų indėlį sprendžiant problemas, o ne jų simptomus. Ir tai daryti tam, kad nerizikuotume, o stengtumėmės dėl savo šeimos ir visuomenės gerovės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!