„Tai buvo pirmas kartas, kai treniruotis važiavau be tėčio. Laimė šiuolaikinių technologijų dėka su juo galėjome bendrauti po keletą kartų per dieną“, – teigė jis.
O aptarti tikrai būdavo ką: alinančios treniruotės, vis stipresni sparingų partneriai ir kasdienybė, kuri ten tikrai įdomi, nenuspėjama. Martynas mielai sutiko ir mums papasakoti, kas paliko didžiausią įspūdį, kaip sekėsi adaptuotis Lietuvoje ir kokios nuotaikos vyrauja ruošiantis šeštadieniui, „Bushido Hero's & KOK World Series 2016“ turnyrui.
– Koks jausmas iš šiltojo Tailando grįžus į sniegu padengtą Lietuvą?
– Iš tiesų, geras, man visada smagu grįžti namo.
– Kiek laiko nebuvai namuose? Ar nesunku adaptuotis grįžus?
– Tailande praleidau beveik keturis mėnesius. Pirmąją savaitę grižus nebuvo lengva: reikėjo priprasti prie naujo laiko, režimo ir rudeninio Lietuvos peizažo.
– Kas paliko didžiausią įspūdį Tailande?
– Ši kelionė – mano penktoji išvyka į Tailandą. Dar būnant Lietuvoje suplanavome, kad aplankysime dvi muai thai mokyklas – „Sitsongpeenong“ ir „Tiger“. Abi mokyklos yra labai skirtingos, todėl norėjau išbandyti vieną ir kitą. Norėjau suprasti, kas man asmeniškai labiau tinka ir kokia treniravimosi metodika atneša daugiau naudos. Didžiausią įspūdį paliko treniruočių partneriai, su kuriais kasdien liejome prakaitą. Jie visi tokie skirtingi ir visi savaip stiprūs.
– Jei neklystu, pirmą kartą taip ilgai treniravaisi be tėčio, nebuvo keista, nepasiilgdavai jo priežiūros?
– Visiškai teisingai, tai buvo pirmas kartas, kai treniruotis važiavau be savo pagrindinio trenerio – tėčio priežiūros. Laimė, šiuolaikinių technologijų pagalba, su juo galėjome bendrauti po keletą kartų per dieną. Visuomet trumpai aptardavome praėjusias treniruotes, papasakodavau, ką ir kaip darėme, kokių naujovių išmokome. Jam, kaip treneriui, būdavo labai įdomu išgirsti mano nuomonę apie trenerių darbo specifiką.
– Ar pats gamindavaisi maistą?
– Maisto gamintis pačiam neteko, nes ten, kur gyvenau, nebuvo virtuvės ir kitų reikalingų įrankių. Valgyti eidavau į nedidelius, šeimyninius gatvės restoranėlius. Maistas ten pigus, o ir indų pavalgius plauti nereikėdavo (šypsosi).
– Kiek kartų ten teko žengti į ringą? Trumpai papasakok apie turėtas kovas.
– Šį kartą Tailande kovojau du kartus. Abu kartus buvau pakviestas į „Super Muay Thai“ turnyrus. Turnyrų organizacija paliko tikrai gerą įspūdį: renginius tiesiogiai transliavo Tailando televizija, o man abu kartus teko garbė kovoti su vietiniais. Pirmoje kovoje teko pripažinti varžovo pranašumą – atkovojus visus raundus, pergalę šventė varžovas. Antroje kovoje pasisekė labiau ir pergalę švenčiau aš. Jau pirmojo raundo antroje pusėje varžovas prasileido daugybę alkūnių smūgių ir po lemiamo buvo pasiųstas į nokautą.
– Kokį ryškiausią skiriamąjį jų muai thai technikos bruožą pastebėjai?
– Pirmoje, „Sitsongpeenong“, mokykloje, kurioje teko treniruotis, buvo akcentuojamas varžovo „spaudimas“ ir daug kelių smūgių. Kiekvienos treniruotės gale tekdavo atlikti tik po 500 kelių smūgių į maišą (juokiasi).
– Ką ši kelionė davė tau, kaip jaunam ir perspektyviausiam Lietuvos kovotojui?
– Padėjo praplėsti akiratį tiek kovinės technikos atžvilgiu, tiek pažinčių su kitais kovotojais iš viso pasaulio. Tokia patirtis labai reikalinga jauniems sportininkams.
– Kaip vyksta pasiruošimas lapkričio 19-ajai?
– Tradiciškai: esu rimtai nusiteikęs siekti pergalės. Daug dėmesio skyrėme fizinės formos gerinimui.
– Ar su tėčiu jau išanalizavote būsimą priešininką iš Lenkijos Arturą Baradyną?
– Stebėjome jo veiksmų arsenalą, nagrinėjome stilių, kuriuo jis kovoja, o kokios formos jis šiuo metu, pamatysime ringe. Tik tada bus aišku, kaip mes abu pasiruošėme.
– Daug sirgalių tikiesi sulaukti „Siemens“ arenoje?
– Esu tikras, kad manęs palaikyti ateis visi mano fanai. Malonu sulaukti jų palaikymo, supratimo ir įvertinimo. Tie, kas dar abejoja, patariu kuo greičiau įsigyti bilietus ir tiesiog atvykti į turnyrą. Garantuoju, kad išvysite profesionalų ir gražų sportinį renginį.
