Iš nedidelio kaimelio Jurbarko rajone kilusi Odeta šiuo metu su vyru ir šeima gyvena D. Britanijoje, Lidso mieste.
Anglijoje moteris gyvena jau 12 metų – emigravo, kaip pati pasakojo, dėl meilės:
„Mano vyras (tada dar vaikinas Viktoras) su draugu išvyko į Angliją ieškoti darbo, o po pusės metų pasikvietė ir mane. Tiesą sakant, net negalvojau, ką čia dirbsiu, kaip susikalbėsiu... Svarbiausia buvo, kad po ilgų mėnesių pagaliau pamatysiu savo brangų žmogų. Taip ir įsikūrėme, apsigyvenome Lidse, abu dirbome, o vėliau čia gimė abu mūsų vaikai.“
Pokalbyje su Odeta – apie aistrą kulinarijai, pasaulio virtuves ir firminius moters patiekalus.
– Papasakokite, kaip gimė meilė maisto gaminimui?
– Kaip gimė meilė maistui? Turbūt nuo to, kad, kiek save pamenu, vis perrašinėdavau receptus iš kulinarinių knygų į storus sąsiuvinius ir dažniausiai tai būdavo saldumynai, kurių iki šiol nemoku idealiai pagaminti.
Namuose man niekas neleisdavo prie puodų net prisiliesti, o ir aš nemačiau tam didelio poreikio. Kartą mamos seserys kalbėjo ir padarė išvadą: „Jau šita tai vyro neturės, nes nemoka valgyti gaminti, o vyrai mėgsta pavalgyti.“ Aš praleidau viską pro ausis ir tiek...
Kai susipažinau su Viktoru ir atvažiavau pas jį į svečius, sugalvojome išsikepti vištienos, o aš, gėda žmogui sakyti, nemoku. Teko paslapčia skambinti tetai ir klausti, kaip tai pagaminti. Ir nuo to karto prasidėjo. O dar kai vyras pagiria, tai išvis norisi tobulėti. Nors pats didžiausias komplimentas, kurio sulaukiau, buvo iš uošvio, žmogaus, kuris puikiai gamina ir įvertina tavo darbą.
– Kokius patiekalus labiausiai mėgstate gaminti?
– Tikriausiai mėsos, nes pati esu mėsos gerbėja. Kaip minėjau, su saldumynais „nesusidraugauju“ iki šiol, bet štai mėsos patiekalai visada pavyksta. Ir kiekvieną kartą stengiuosi vis kažką naujo išbandyti, retai kada gaminu vėl tą patį patiekalą, nebent labai sužavėjo ir visiems patiko.
– Kaip manote, kulinariniai gebėjimai yra paveldimi ar juos galima ištobulinti?
– Nežinau kaip kitiems, bet mano atvejis puikiai įrodo, kad aš tų gabumų nepaveldėjau, o pati su laiku ištobulinau ir toliau stengiuosi juos gerinti. Nes, kaip minėjau, manęs niekas nemokė, geriausiu atveju bulves nuskusdavau. O dabar pastebėjau savo šeimoj, kad mano vyresnėlis sūnus linksta prie maisto gaminimo – nors jam tik 7-eri, tačiau prie kiekvieno kepinio, deserto jis prisideda – plaka, maišo... O jaunesnė mergaitė bėga iš virtuvės, jos tai nedomina. Manau, tai nuo norų priklauso.
– Kokios šalies virtuvė – jūsų mėgstamiausia? Ką manote apie britų virtuvę?
– Lietuviška virtuvė man visada bus Nr.1! Nors lietuviški patiekalai yra gana sunkus maistas, tačiau aš neįsivaizduoju savo savaitgalių be cepelinų, kugelio ar bulvinių blynų. Šitie patiekalai lydi mane nuo vaikystės, tad ir meilė jiems yra stipri.
Dar patinka Viduržemio jūros regiono virtuvė. Įsimylėjau žuvies patiekalus, anksčiau jų nemėgau, bet pabuvojus Maljorkoj ir ten paragavus vietinės virtuvės gardėsių, žuvies patiekalai mane labai sužavėjo.
Kalbant apie britų virtuvę, ji man nepatinka, o ir pusgaminių daug vartojama. Ypač stebina šeimos, turinčios vaikų ir prekybos centruose prisikrovusios pilnus vežimėlius šaldyto maisto.
– Iš kur semiatės įkvėpimo valgio ruošimui?
– Iš visur: kulinarinių knygų, žurnalų, laidų... Pagaliau ir internete yra tiek daug puikių tinklaraščių, kuriuose randu kokių nors minčių, idėjų. Virtuvėje „žaidžiu“ – dėlioju produktus pagal tai, ką mėgsta ar ko nemėgsta šeima.
– Koks buvo jūsų pirmasis gamintas patiekalas?
– Sunkus klausimas... Ko gero, tai „Sengalvėlės pyragas“. Jį gaminau dar tada, kai buvau baigusi mokyklą. Kaip jį paruošti, nebepamenu, bet skonį burnoje jaučiu ir dabar. Prisimenu, teta, kuri nevalgo saldumynų, ir jos draugė kepinį įvertino puikiai.
– Kaip manote, kuo kitus patraukia, sudomina jūsų receptai, publikuojami puslapyje „Samčio užrašai“?
– Gal paprastumu? Nes mano tinklaraštyje visų pateikiamų receptų patiekalai yra greitai, lengvai pagaminami, kad tiktų ir mažam, ir dideliam. Labai smagu sulaukti žinučių iš žmonių, kurie išbandė mano patiekalus, kad patiko jiems.
Iš tikrųjų, „Samčio užrašai“ gimė ne tam, kad pasirodyčiau: štai kokia aš šeimininkė... Ne, tiesiog susikūriau jį sau, kad išbandyti nauji receptai nepasimestų, neužsimirštų. Kėliau tuos receptus į puslapį ir apie jokius sekėjus net negalvojau. Tačiau išsiplėtėme. Iš pradžių buvo tik feisbuko puslapis, tačiau kai kulinarinis žurnalas „Debesys“ pakvietė prisijungti prie jų kompanijos, susikūriau ir aš tinklaraštį.
– Gal turite savo firminį patiekalą?
– Tai būtų du patiekalai, kurie visada pavyksta tobulai ir jie man yra labai skanūs, tai – vištienos blauzdelės, keptos ant raugintų kopūstų patalo ir antras, kurį mėgsta visa mano šeima – makaronai su krevečių padažu.
– Kokių hobių, be kulinarijos, dar turite?
– Rankdarbių nemėgstu, nes kaip pati juokauju – mano abi rankos kairės. Neturiu kantrybės, man patinka viską atlikti greitai. Dievinu skaitymą, vakare negaliu užmigti, kol neperskaitau bent kelių puslapių. Patinka keliauti, fotografuoti, leisti laiką su šeima.
– Ar svajojate kada nors ateityje rankose laikyti savo receptų knygą?
– Kaip ten sakoma? Blogas karys, kuris nesvajoja tapti generolu. Taip ir aš – kol kas tenkinuose darbu su kulinariniu žurnalu „Debesys“, o vėliau, kai prikaupsiu tiek receptų, kad užtektų knygai, galbūt ir išleisiu. Negalima garsiai sakyti savo svajonių, bet, galbūt, jos virs realybe kitais metais.
– Artėja Šv. Kalėdos, kokiais patiekalais per šventes nudžiuginsite savo artimuosius?
– Ant Šv. Kūčių stalo, kaip visada, bus daug žuvies patiekalų, o Kalėdų – mano pačios keptas tortas ir, ko gero, kepta antis. Tačiau žinant mane, viskas dar gali pasikeisti, nes kaip tik šiuo metu ieškau skanių idėjų šventiniam stalui. Visada stengiuosi Kalėdoms pagaminti kažką naujo, o šiemet ir uošvis svečiuosis, tad norėtųsi nustebinti ir jį.
