Lietuvoje analogų neturinčiu projektu susidomėjo ir žinomi televizijos veidai: Edvardas Žičkus, Robertas Petrauskas, Džiugas Siaurusaitis. Taip pat ir viena iš socialinio projekto „Trys seserys“ įkūrėjų Rima Olberkytė-Stankus.
Neeilinę patirtį E. Žičkus aprašė savo feisbuko paskyroje:
„Sekmadienis tamsoje. Ne, taip sakau ne dėl to, kad šiandien ir vėl nešvietė saulė. Šią dieną praleidau kitaip. Su dvidešimt nepažįstamų žmonių (na gerai, kai kuriuos žinojau), žengėme į absoliučią tamsą.
Susikibę rankomis ir pasitikėdami mūsų vedliu – neregiu Andžėjumi. Jis kartojo, kad vienintelė šviesa ateinančias valandas sklis tik iš mūsų širdžių... Po to nedrąsiai ėmėme pasitikėti vienas kitu (komandoje buvome septyniese).
Kai po gerų dešimties minučių supratau, kad tamsoje būsiu kelias ateinančias valandas, o bandyti atsimerkti yra bergždžia, nes esu atsimerkęs, tiesiog tamsa aklina, pajutau ramybę. Ne dėl to, kad žinojau, jog pasibaigus šiam eksperimentui sugrįšiu į šviesą, todėl, jog nebuvau vienas.
Visi buvome lygūs. Pirmą kartą susitikę, be galimybės skanuoti vienas kito išvaizdą. Užduotys buvo įvairios – reikėjo mąstyti kūrybiškai, šiek tiek sužaisti su matematika, bet svarbiausia – dirbti komandoje.
Nes kai tyli tamsoje, tu tiesiog neegzistuoji. Bet, jei jauti šalia kitą žmogų, jautiesi saugesnis, kai tari žodį, jį gerai apgalvoji. Šio žaidimo pabaigoje visų paklausė apie dorybę. Prie ko ji čia, po galais, – susimąsčiau, o tada visi pradėjome kalbėtis.
Žinote, kame šiandien buvo visų mūsų dorybė? Vienybėje ir mąstyme ne tik apie save, bet ir apie greta esantį. Neregio lazda radęs kėdę, nepuoli ją užsėsti, o ieškai dar vienos tam, kuris tave laiko už rankos. Tai vadinama nesavanaudiškumu.
Kai kas nors už stalo tamsoje kalba, nepertrauki, nes nė nenutuoki, kuris žmogus dalijasi su tavimi savo mintimis. Tai – išklausymas. O, kai įsijungia šviesa be galo kaifuoji, kad tamsus pasaulis buvo tik kelias akimirkas. Šiandien turėjau neįkainojamą patirtį tamsoje su puikiais žmonėmis.“
„Dialogo tamsoje“ idėja užgimė 1988 metais vokiečių verslininko ir visuomenininko Andreas Heinecke galvoje. Tuo metu jis dirbo radijo stotyje ir gavo užduotį parengti apmokymų programą jaunam žurnalistui, kuris prarado regėjimą per autoavariją.
Anksčiau Andreas nebuvo susidūręs su negalia, todėl pirmiausia jam iškilo klausimas, argi netekus regėjimo galima tęsti visavertį gyvenimą? Jo žinios apie aklumą apsiribojo stereotipais. Tačiau pažintis su aklu žurnalistu pakeitė Andreas gyvenimą – jis suvokė tikrąjį regėjimo negalią turinčių žmonių potencialą ir pradėjo kurti „Dialogą tamsoje“, juslinį patyrimą, kuris atskleidžia naujus horizontus tiek regintiesiems, tiek neregiams.
Aklinoje tamsoje įvyksta neįtikėtinas apsikeitimas vaidmenimis: regintys žmonės išplėšti iš įprastos aplinkos, jie iš pradžių tampa bejėgiai netekę to, kuo pasitikėjo labiausiai – regėjimo, tuo tarpu neregiai virto užtikrintais ir patikimais vedliais, suteikdami lankytojams saugumo pojūtį ir padėdami orientuotis pasaulyje be kontūrų ir spalvų. Neregiai atveria regintiesiems akis ir parodo, kad aklųjų pasaulis nėra nė trupučio skurdesnis už reginčiųjų, tiesiog kitoks.
Pirmasis „Dialogas tamsoje“ veiklą pradėjo Hamburge 1989 metais. Nuo to laiko visame pasaulyje sukurta daugiau nei 10 tūkstančių darbo vietų akliems ir silpnaregiams vedliams, radikaliai sumažinant jų socialinę atskirtį. Per 9 milijonus reginčių žmonių jau patyrė „Dialogą tamsoje“ ir kardinaliai praplėtė savo pasaulėžiūrą. Dabar prie jų galite prisijungti ir jūs!
Po daugiau nei 25 metų, apkeliavęs visą pasaulį ir įsikūręs 39 šalyse, „Dialogas tamsoje“ pagaliau pasiekė Lietuvą! Įžengęs į 40-ą šalį „Dialogo tamsoje“ centras kuriasi Vilniuje, viename iš geležinkelio stoties pastatų atgimstančiame sostinės rajone.
