„Savo senajame darbe jaučiausi nevertinamas, manęs netenkino, kaip man atrodė, maža alga, be to, ir nuolat viešai besigiriančių emigrantų kalbos apie rojų užsienyje padarė savo. Nusprendžiau, kad važiuoti reikia ir man. Naujas darbas, dar nematyta šalis – atrodė, jog ten nešvaistysiu savo sugebėjimų veltui, dirbsiu daug ir kokybiškai“ – prieš dvejus metus nutikusius įvykius prisimena dabartinis „Dadu“ ledus gaminančios įmonės „Vikeda“ technikos direktorius Eugenijus Mirvis.
Vyriškis sako namuose skaudama širdimi palikęs šeimą – žmoną Kristiną ir tris atžalas.
„Planavome, jog, man įsitvirtinus, šeima atsikraustys pas mane į Škotiją, tačiau likimas viską sudėliojo kitaip“, – šypsosi jis.
Vilniaus Gedimino technikos universitetą baigęs vyriškis į ūkanotąją Škotiją išvyko dirbti pagal specialybę – inžinieriumi viename fabrike. Jis tikėjosi, jog, visas sąlygas su darbdaviu susiderinus dar Lietuvoje, jokių nesklandumų nekils. Vyriškis atviras – depresija apėmė jau pirmosiomis darbo dienomis.
Geidžiamiausi darbuotojai – lietuviai
„Nuvykęs greitai pamačiau, kad fabrike itin griežta valdžios politika ir dažnai nepakeliamos sąlygos – darbuotojų kaita buvo milžiniška. Galėdami pasiūlyti net ir Škotijos mastu nemenkas algas, vadovai nuolat ieškojo naujų žmonių, o kadangi fabrike vieninteliai dirbantys ilgai ir gerai buvo du – Andrius ir Audrius, tad vadovai nutarė, kad darbščių ir nesiskundžiančių lietuvaičių jų fabrike reikia daugiau, taigi pradėjo darbuotojų ieškoti Lietuvoje. Taip statistinius rodiklius papildžiau aš“, – šiandien su šypsena prisimena Eugenijus, nors tuo metu norėjo viską mesti ir grįžti namo.
Vyras sako, jog sunkiausia jam buvo nieko nedirbti. „Man liepė tik vaikščioti ir viską stebėti bei mokytis, tačiau uždraudė liestis prie bet kokio didesnės svarbos įrenginio. Tik su mažais aparačiukais krapštytis leido. Bet kaip tu, žmogau, išmoksi, jei tik ratais aplink vaikščiosi ir nieko rimto neveiksi?
Progos parodyti, ką iš tiesų sugebu, teko laukti ilgus pusę metų – beviltiškai sugedus pagrindiniam fabriko įrenginiui, nė vienas technikas nepajėgė jo sutvarkyti. Iš nevilties leido pasižaisti man. Na, sutaisiau. Nuo tada atsivėrė visos durys, atsirado pasitikėjimas ir pagarba, tačiau aš jau buvau perdegęs, morališkai išsekęs ir tetroškau grįžti namo“, – sako Eugenijus.
Škotų ypatybės ir keistenybės
Vyras, prisimindamas gyvenimą ir darbą Škotijoje, juokauja, jog ten jautėsi vienas kultūringiausių žmonių darbovietėje, nes škotai nevengdavo juokauti apie antro galo dalykėlius, daug keikėsi. Be to, škotai mielai mokėsi lietuvių kalbos – labiausiai juos domino genitalijų pavadinimai, keiksmažodžiai mūsų kalba, juos mielai vartodavo kasdien.
Dar darbe keista buvo, kad nėra kėdžių, sėdėti negalima, tik per pietų pertrauką visi trumpam prisėsdavo. Net vadovai neturėdavo kėdžių ir prie kompiuterio dirbdavo stovėdami. Taip pat stebino škotų aplaidus požiūris į elektros instaliacijos tvarką – laidai ten buvo sujungti bet kaip, instaliacija netvarkinga, sandėlyje būdavo laikomos lempų dėžės, tai jei kas nors kažką sunkaus numesdavo ir lempos duždavo, niekam dėl to galvos neskaudėdavo. Eugenijus neslepia ir ne itin palankių gyvenimo sąlygų – lietuvis nuomojosi kambarį tad mokėjo tik 60 svarų per savaitę, tačiau kambarys buvo palėpėje, tik su stoglangiu, kiaurai košiamas vėjo ir tik kokių 4 kv. metrų dydžio.
Anot Eugenijaus, Škotijos fabrike jis nedirbo nei vienos dienos be viršvalandžių – normali darbo dienos trukmė ten dešimt valandų. Ir taip kone kiekvieną dieną. Savaitgaliais taip pat tekdavo dirbti, tad buvo net ir taip kad po kelias savaites tekdavo dirbti be jokių poilsio dienų.
Tiesa, trijų vaikų tėvas sako, kad viršvalandžiai ar darbas savaitgaliais bei naktimis, kaip kad tekdavo dirbti jam, jei išsekindavo fiziškai, tai bent moralinio nepasitenkinimo nesukeldavo – savaitgaliais ar naktimis buvo mokama dvigubai didesnė alga, tad pinigų stygiumi jis sako tikrai negalėjęs skųstis, o ir gyvenant toli nuo šeimos, darbas padėdavo užsimiršti, pasakoja vyriškis. Ir priduria, kad Lietuvoje likusiai šeimynai apie savo išgyvenimus neatviraudavo, nenorėjo, kad žmona jaudintųsi, o juk ir padėti niekuo nebūtų galėjusi. Juolab, kad Kristina Mirvienė tuo metu taip pat nesėdėjo rankų sudėjusi.
Jei nieko nedarysi, nieko ir neturėsi
Veikli trijų vaikų mama, kaip ir vyras, nutarė keisti gyvenimą iš pagrindų – paliko neperspektyvų anglų kalbos mokytojos darbą mažame miestelyje ir, radusi jai itin tikusį darbo skelbimą, atsikraustė į Kėdainius. Komunikabili moteris greitai įsiliejo į laikraščio „Rinkos aikštė“ žurnalistų gretas ir šiandien sako galinti tik pasidžiaugti darbu, kuris teikia didžiulį pasitenkinimą, o ir uždarbis leidžia daugiavaikei šeimai oriai gyventi. Tokį savo žingsnį moteris vadina itin pasisekusia avantiūra.
„Manau, kad žmogus visur ir visada privalo ieškoti galimybių tobulėti, nes trepsėti vietoje ir skųstis mažu atlygiu ar prastais darbdaviais galime visi, tačiau jei nori geresnio, kokybiškesnio gyvenimo – keisk jį! Keisk darbą, kvalifikaciją, tobulėk, bet nestovėk vienoje vietoje ir nesiskųsk, kad yra blogai“ – jausmingai kalba Kristina, juk viskas jos pačios išgyventa ir patirta. Nors vyras ir neatviravo, kad emigranto dalia jam ypač sunki, moteris savo žmogų puikiai jautė ir visuomet manė, kad jokie pasaulio pinigai nepalengvins gyvenimo svetimoje vietoje, nenumalšins namuose likusios šeimos ilgesio. Todėl Kristina, vyrui esant svetur, sukūrusi šeimai naujus namus, tiesiog kantriai laukė jo grįžtančio.
Ilgas kelias namo
Tuo metu ir Eugenijus pamažu pradėjo suprasti, kad net ir tris kartus didesnis atlyginimas nei pagaliau sunkiu darbu pasiektas įvertinimas profesinėje srityje neatstos nei gimtosios šalies, nei šeimos.
„Žinoma, dar prieš man išvykstant, kalbėjome, tarėmės su šeima ir, jei viskas būtų buvę gerai, neilgai trukus žmona ir visi trys vaikučiai būtų atvykę gyventi kartu. Tačiau nei klimatas, nei atmosfera man tolimesniam gyvenimui Škotijoje nebeatrodė tinkami. Norėjau tiesiog grįžti namo ir vėl dirbti Lietuvoje.
Taip ir padariau, nors, tiesa, įsidarbinimas kiek užtruko, ir kol laukiau atsakymų iš galimų darbdavių Lietuvoje, teko dar kartelį išvykti į tą pačią Škotiją, tą patį fabriką – senasis viršininkas niekaip nenorėjo manęs paleisti, tačiau, kad ir kaip tai glostė savimeilę, vos sulaukęs UAB „Vikeda“ vadovybės skambučio, lengviau atsikvėpiau, ši „Dadu“ ledus gaminti įmonė pastaruoju metu savo fabrike diegia pačius inovatyviausius techninius sprendimus ir jiems buvo reikalingas geriausias specialistas, galintis vadovauti technikos departamentui.
Net minties nebuvo nesutikti, žinojau – šis darbas man, tad susikroviau daiktus ir, sau pažadėjęs, kad į užsienį nuo šiol važiuosiu tik kaip turistas, sugrįžau namo.
Patikėkite, niekada jokie pasaulio pinigai neatpirks jausmo, kad ir aš, ir mano žmona esame vertinami savo srities specialistai, galime gyventi įdomų ir turiningą gyvenimą, o savo trims vaikams duoti tai, kas jiems reikalingiausia – abiejų tėvų buvimą kartu. Kiekvieną dieną“, – sako Eugenijus.
