Apie empatiją kalbamės su psichoterapeutu Olegu Lapinu ir „Grand Partners“ vyr. konsultantu-ekspertu, socialinių mokslų (psichologijos) daktaru Arvydu Būta.
Kas yra empatija?
Empatija yra gebėjimas jausti, ką jaučia kitas žmogus. Empatiški žmonės moka atpažinti kito žmogaus emocijas, nuotaikas bei parodyti, kad supranta, ką ir kaip žmogus jaučia. Sakoma, kad empatija yra mokėjimas pamatyti kito žmogaus vidinį pasaulį, net jeigu šis žmogus mums nepažįstamas.
Neempatiškumo šaknys
Anot A. Būtos, mūsų gyvenimas geografinėje kryžkelėje galėjo lemti empatijos susilpnėjimą. Istoriškai per Lietuvą keliavo daug kas – rusai, prūsai, vokiečiai, švedai. Lietuviams reikėjo išvystyti lengvą įtarumą, kad jie išgyventų, nes niekada negalėjo žinoti, ar į teritoriją užklydęs asmuo ar grupės yra draugiškai nusiteikę ar priešiškai. Taip pat jei žvelgtume į lietuvių praeitį, tai yra karinga tauta – žiaurios pasakos, kurios, nors ir su deminutyvais, tačiau apie karą ir kovą kalba paprastai, tiesmukiškai, o kokia empatija, jei reikia kariauti?
O. Lapino nuomonė taip pat panaši – tai nėra genetiškai nulemta, kad esame mažiau empatiški už kitus, tai tiesiog istorinis momentas.
Psichoterapeuto teigimu, tai daugiau susiję su žmonių gyvenimo būdu. Kultūroje, kurioje bendruomenė platesnė, kur vyrauja draugystės, giminystės ryšiai empatija yra svarbesnė, o šalyse, kuriose vyrauja individualizmas ir kur kaimynas nepažįsta kaimyno, empatija nėra tokia būtina.
Azijos šalyse per empatiją gaunami nemokami dalykai – meilė, supratimas, teigiamos emocijos, individualistinėse šalyse dažnai apleidžiami šie dalykai bei bandoma juos kompensuoti pinigais, daiktais, pasiekimais.
Veidrodiniai neuronai ir jų įtaka empatijai
1992 metais italų neurobiologas Giacomo Rizzolatti atrado veidrodinius neuronus. Būtent veidrodiniai neuronams priskiriama atsakomybė už gebėjimą suprasti kito žmogaus emocijas. Anot Arvydo Būtos, gali būti, kad dėl veidrodinių neuronų išsivystė kalba, nes daugiausiai jų randama smegenų zonose, artimai susijusiose su kalbos zona. Veidrodiniai neuronai reaguoja, kai veikia mūsų vaizduotė, ar bandome ką nors pamėgdžioti.
Tyrimai rodo, kad atkartojant veiksmus, veidrodiniai neuronai yra ypatingai aktyvūs. Tai gali būti empatijos pagrindas. Pamėgdžiojimas dažniausiai vyksta įjungiant ir kūną – jeigu aplinka atkartojama visu kūnu, pažinimas ir suvokimas to objekto yra kur kas gilesnis, nei tik kartojant žodžius.
Pasak O. Lapino, veidrodiniai neuronai nelabai veikia pas emociškai „bukus“ žmones. Pas sociopatus ši dalis irgi išjungta. Normalų žmogų veidrodiniai neuronai sulaiko nuo šiurkščių veiksmų, kuriuos „be stabdžių“ atlieka sociopatai.
Apskritai veidrodiniai neuronai padeda mums atjausti, jų pagrindu kuriasi kai kurios socialinės emocijos – gėda, kaltė ir jų atsiradimas yra sveikas žmogiškos bendruomenės nariams. Empatijos ir emocijų skaitymo kūdikis mokosi dar nuo mažų dienų. Kai mama veikia kaip vaiko emocijų veidrodis ir kūdikis išmoksta pažinti save kitame.
O. Lapino nuomone, empatija gali būti sveika ir nelabai. Sveika empatija yra sugebėjimas jausti, tačiau kaip užuojauta ar gailestis ji nėra tokia sveika. Tai vadinama projekcine identifikacija – tai nėra labai gerai, tai daugiau psichologinis priedas.
Jei kitam žmogui skauda galvą, mes tai jaučiam. Jei kitas žmogus pripažįsta, tai gerai, o jeigu neigia – mes jaučiam jo jausmus ir perimam atsakomybę. Nereikėtų jausti jausmų už kitą žmogų ir atsakomybe reikėtų dalintis. Geras jausmas yra atjauta, tai panašu į empatiją, tačiau tai yra nedidelis jausmas – truputį jausti tai, ką jaučia kitas žmogus.
Su empatija susijusios asmeninės savybės
Anot O. Lapino, atvirumas ir sąžiningumas yra susiję su empatija, kaip buvo minėta ir pirminiame DELFI straipsnyje, tačiau ryšys yra savotiškas. Atvirumas gali būti susijęs su empatija nebūtinai tiesiogiai. Jei atvirausiu apie savo ar kito jausmus, galiu susilaukti gynybos, o empatijos esmė yra suprasti ir jausti kitą žmogų. Panaši situacija ir su sąžiningumu – galiu atvirai išsakyti savo jausmus ar nuomonę vienu ar kitu klausimu, tačiau tai gali kirstis su empatiška reakcija, kuri kartais gali reikalauti nutylėti ar pateikti neįžeidžiantį kito žmogaus atsakymą.
Kokia empatijos nauda?
Vienas iš svarbių elementų – mokėjimas būti savimi ir jausti kitų emocijas, tačiau, reikalui esant, sugebėti atsiriboti nuo jų. Tai yra neperimti kito žmogaus „galvos skausmo“, negyventi svetimomis problemomis. Tai padarydami mes galime pagerinti gyvenimo kokybę įnešdami daugiau gyvenimo ramybės.
Antra pusė – mokėjimas atpažinti kito žmogaus emocijas ir parodyti supratingumą. Šios gebėjimų dalies dėka mes galime kurti kokybiškesnius santykius, geriau bendrauti.
Ar galima empatiją ugdyti?
Kaip rodo tyrimai ir praktika, empatiją galima ugdyti, t.y. mokytis geriau suprasti ir jausti tiek savo, tiek kitų emocijas. Geriau pažindami save, suprasdami savo emocijas, reflektuodami mes galime ugdyti empatiją. Ir tai nėra labai sudėtinga, nors reikalauja kasdieninės praktikos.
Šis straipsnis yra „Lapino skrynios“ straipsnių ciklo dalis. „Lapino skrynia“ skirta žmonėms, kurie domisi psichologija ir nori įgyti daugiau gyvenimo pilnatvės bei džiaugsmo. Programos esmė – pagerinti gyvenimo kokybę įvaldant psichologinius įrankius. Nuotoliniu būdu vykstančios „Lapino skrynios“ programos trukmė yra 7 savaitės.
„Lapino skrynios“ programos autorius yra psichoterapeutas Olegas Lapinas.
