„Varna“ tapau todėl, kad augau religingoje šeimoje, lankiau bažnyčią, o mano tėvelis buvo zakristijonas. Nebuvau nei pionierė, nei komjaunuolė. Klasiokai manęs neišskyrė, nesityčiojo... Tyčiojosi mokytojai. Buvau nuolat kviečiama į mokytojų kambarį aiškintis, kodėl lankau bažnyčią, buvau verčiama stoti į komjaunimą ir t.t. O aš buvau tik maža mergaitė, kuri norėjo būti tokia kaip visi, kuri norėjo ir galėjo gerai mokytis. Buvo tokių mokytojų, kurie vien už tai, kad esu bažnyčios tarnautojo dukra, rašydavo trejetus.
Į mokyklą nuolat ėjau su baime, tapau uždara ir tyli. Baigusi aštuntą klasę bėgau kuo toliau, stojau bet kur, nes puikiai suvokiau, kad iki egzaminų visai „nusivažiuosiu“. Iš didmiesčio įstojau mokytis į proftechninę mokyklą mažame miestelyje.
Ten tapau savimi – niekas manęs nelaikė kitokia, kaip mokiausi, taip ir vertino (baigiau su pagyrimu). Supratau, kokia esu linksma, organizuota. Turėjau (ir turiu) daugybę draugų, buvau (ir esu) kompanijos siela... Va, kokia mano sovietinės sistemos sužlugdyto vaiko istorija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalyti savo patirtimi? Mokykloje patyrėte patyčių? O gal atvirkščiai, su jomis niekada nesusidūrėte? Galite apie situaciją mokykloje papasakoti mokytojo akimis? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.