– Ar šiuo metu gyvenate kaip visos kitos vaikus auginančios mamos? Papasakokite, kokia jūsų diena.
– Nėra ką pasakoti, tiesiog buitiniai rūpesčiai. Kadangi ligų sezonas, vaikai serga jau po antrą kartą, tai sėdime mažame kalėjime namuose.
– Trūksta laisvės?
– Taip, be abejo, ypač vaikams.
– Kai kurios namuose su vaikais būnančios moterys jaučiasi lyg įstrigusios. Gal ir jūs savo koncertų laukiate kaip išganymo?
– Būna ir taip. Juk pasikeičia aplinka, tu pailsi, o paskui smagiau ir namo grįžti. Tačiau mano darbų nėra tiek daug, porą kartų per mėnesį vyksta filmavimai televizijoje, na, ir vienas kitas koncertas, kuris neužima visos dienos.
Net ir dalyvaudama „Eurovizijoje“ aš niekur neidavau iš namų. Prieš filmavimus būdavo pasimatavimai, kiti darbai, tačiau jie neužimdavo visos dienos. Vis dėlto tai, kad aš auginu vaikus, dar nereiškia, kad nuo ryto iki vakaro turiu sėdėti namie. Juk yra tėtis, močiutė, kažkada turėjome auklę. Jei tu išeini iš namų du tris kartus per savaitę ir ne visai dienai, o tik porai valandų, tai dar nereiškia, kad neaugini vaikų. Tie keli filmavimai, koncertai, „Eurovizija“ man netrukdė auginti vaikų.
– Galima sakyti, kad jums suderinti mamos ir scenos žmogaus vaidmenis yra ganėtinai paprasta?
– Negaliu pasakyti, kad tai yra labai paprasta. Bet tai yra labai individualu, juk skiriasi moterų poreikiai. Aš neturiu poreikio lankytis grožio salonuose, dėtis kaukes, masažuotis, darytis manikiūrą kartą per savaitę.
Aš turiu kitų prioritetų. Jeigu turiu laisvo laiko, aš rašau, repetuoju, dainuoju. Bet visa tai aš darau namie. Nesakau, kad tai vienareikšmiškai yra gerai ar blogai, tiesiog mano atveju taip yra. Kai vaikai bus didesni, eis į darželius ir mokyklas, gal aš turėsiu daugiau laiko, bet dabar yra tiesiog taip.
Nežinau, ar yra kur nors moteris, kuri augintų tris vaikus ir sakytų: aš gyvenu kaip rojuje, neturiu jokių sunkumų ir man visiškai netrūksta laiko sau. Taip tikrai neįsivaizduoju. Tai man atrodytų ne visai normalu. Žinoma, man trūksta ir laiko sau, ir miego. Aš gyvenu visiškai normaliai.
Jeigu kalbėtume rimtai, tai labiausiai aš norėčiau vieno – kad vaikai nesirgtų, nes visa kita yra išsprendžiama ir net nelabai sunkiai. O per ligas visi planai apsiverčia aukštyn kojomis, tu priverstas būti namie ir t.t.
– Apie kokį poilsį dabar labiausiai svajojate?
– Dabar apskritai apie jį tik ir svajoju. Pirmiausia tai būtų miegas, ramybė, elementarus poilsis, o ne kažkokios kelionės ar pan.
Labiausiai mėgstu vandens procedūras. Man labai patiktų apsilankyti paprastame baseine, tuo pasimėgauti tenka retokai. Žinoma, į jį galima nueiti ir su vaikais, bet kai jie maži, tuomet tai jau būna nebe poilsis, nes tu nuolat juos arba nešioji, arba vedžioji, ramini – dirbi, o ne ilsiesi. Negali nei atsigulti, nei paplaukioti, pasėdėti pirtyje, visada turi prižiūrėti vaikus. O kai jų yra trys...
– Viešojoje erdvėje nuolat pabrėžiamas aštrus jūsų charakteris, atrodo, kad visada turite tvirtą nuomonę. Ar sprendimus gyvenime dažniau priimate vadovaudamasi šaltu protu, ar emocijomis?
– Kiekvieną kartą, kai man taip sakoma, aš galvoju, kad tai yra ne apie mane. Taip kalbama tik apie tam tikrą įvaizdį. Kas iš jūsų žino, koks yra mano charakteris, kas yra bendravę neformalioje aplinkoje?
Aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai, ką jūs matote, yra kažkokia kaukė, niekada taip nesakiau, tačiau tai yra tik maža dalis, nedidelis darbo specifikos atspindys, kuriame žmonės mane ir mato pastaruosius kelerius metus. Aišku, tai ir formuoja tam tikrus nusistatymus ir stereotipus. O šiaip aš turiu labai daug spalvų.
Labai sunku apie save pasakoti, reikėtų klausti, kokią mane mato vyras, vaikai, galų gale – žmonės, kurie lankosi mano koncertuose.
Apskritai kažkodėl manoma, kad visur reikia elgtis vienodai. Bet aš manau, kad bet koks sveikas, normalus žmogus turi mokėti derinti vadovavimąsi jausmais, protu, intuicija ir kt. Nes tai yra mūsų visuma, negalima ant vieno užminti, o kitą išaukštinti. Turi būti tam tikras balansas. Vienoje darbo specifikoje tu labiau pasikliauni viena puse, bet tai nereiškia, kad tu visiškai pamini ir atmeti kitus dalykus. O mano profesija ir mano prigimtis yra be galo jausminga kaip ir kiekvieno meno žmogaus.
– Būdama įvairių televizijos projektų komisijos narė dažniausiai išreiškiate šaltą, konstruktyvią nuomonę. Nesate iš tų, kurie gali apsiverkti po kieno nors pasirodymo?
– Yra buvę ir taip, bet niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Lygiai taip pat, kaip niekas nekreipdavo dėmesio į tai, kad mano kolegos dalyvius įvertindavo netaktiškai, pabrėždavo ne tam tikrus profesinius dalykus, o išvaizdą, aptardavo tam tikras kūno dalis, plaukų spalvą ir t.t. Čia jau reikia kalbėti apie tai, ką mes norime matyti ir prieš ką užsimerkiame.
Man malonu girdėti, kad esu profesionaliausia, bet aš niekada nebuvau už vienpusius dalykus. Man visada smagu, kai kokių nors projektų komisijose sėdi skirtingi žmonės. Kur kas įdomiau, kai nuomonės skiriasi, nes visi žmonės esame gyvi ir ne viską matome vienodai. Yra tam tikrų profesionalių dalykų, kurie jungia, bet nereikėtų pamiršti, kad tai yra šou. O vienas iš pagrindinių jos elementų yra komisija. Ji turi pakelti ar kažkaip įelektrinti tą atmosferą, taigi tos reakcijos yra labai svarbios. Tai nuolat kartoja laidų teisių turėtojai, režisieriai ir pan. Tai daugiasluoksniai dalykai.
Aš susiduriu su tokiu pseudoįsipareigojimu turėti kažkokią vienareikšmišką nuomonę, siaurą matymą, šabloninius dalykus. Visa tai man nepatinka ir nebūdinga.
– Vis dėlto tikriausiai neišvengiate situacijų, kai būtina pasipuošti dirbtine šypsena. Ar esate iš tokių profesionalų, kurie lipdami į sceną asmenines savo emocijas, problemas palieka už jos?
– Suprantu, apie ką jūs kalbate, bet yra ir trečias kelias. Jeigu tu scenoje esi dirbtinis, tai labai matosi. Nepaslėpsi jokio veikimo per nenorą, prievartą.
Aš pasirenku kitą kelią – neslepiu, bet tą energiją perprogramuoju į dar didesnį jausmingumą, kuriuo galiu naudotis kaip išraiškos priemone. Man dar nėra taip buvę, kad nenorėčiau dainuoti dėl kokių nors sunkumų, vidinės ar psichologinės būklės. Galbūt kartais jaučiasi nuovargis ar pan., bet kai užlipi į sceną, jautiesi, kad esi ten, kur ir turi būti. Vieną kartą būna sunkiau, kitą kartą – lengviau, bet tu esi savo vietoje. Man scena niekada nebuvo prievarta, scena man visada draugė.
– Pakalbėkime apie viešumo kainą. Asmeninis jūsų gyvenimas išnarstytas po kaulelį, ne kartą pasakojote apie savo skyrybas, vedybas, kitus svarbius savo gyvenimo momentus.
– Jums tik taip atrodo. Aš kategoriškai su tuo nesutinku. Jūs nieko nežinote apie asmeninį mano gyvenimą. Apie savo gyvenimą aš pasakoju tik labai paviršutiniškai, be jokių detalių, tik bendrais bruožais. Manau, kad bet kokios asmeninio gyvenimo aplinkybės visiškai priklauso nuo to žmogaus, niekas jo neįpareigoja nei pasakoti, nei teisintis, nei atsiverti. Manau, kad visiškai liguista manyti, kad turi įsipareigoti pasipasakoti, kad kažkas, kas visai nepažįsta, tave pažintų.
Tačiau aš nesu prieš, jeigu kai kuriems žmonėms atsiverti patinka, tokiems žmonėms nejaučiu nė lašelio pagiežos, netraukiu per dantį, nesijuokiu ir nesistebiu. Visada sakiau, kad žmogus turi daryti taip, kaip jam atrodo teisinga. Po dvejų trejų metų jam gali atrodyti, kad teisinga jau nebe tai – viskas gali keistis, jo nuomonė, aplinkybės, gyvenimas, mados ir t.t.
Man irgi kartais būna, kad noriu pasipasakoti visam pasauliui, bet aš to nedarau. Pavyzdžiui, ar jūs žinote, dėl ko mes išsiskyrėme su Deividu Meškausku? Jūs nežinote nieko, išskyrus tai, kad su pirmu vyru išsiskyriau dėl man nežinomų priežasčių. Viskas, tik tiek.
– Ačiū už pokalbį.
