– Sukatės tarp įvairių projektų ir koncertų. Papasakokite, kokie artimiausi darbai jūsų laukia, kokiais planais gyvenate.
– Tik ką pasibaigė šokio spektaklio „Otelas“ pastatymas, tai buvo išties didžiulis darbas. Dabar kaupiuosi prieš artėjantį gruodį. Dažniausiai tai būna labai įtemptas laikas, pats darbymetis, kuriam reikia pasiruošti morališkai. Laukia daug darbų, daug pasiruošimo – turiu išmokti visas savo partijas „Paryžiaus katedrai“, paruošti naują solo koncertų programą, bus daug spektaklių, koncertų.
O šią akimirką gyvenu mintimis apie atostogas – išvažiuojame į kelionę. Žinoma, darbų kaip visada daug, bet mes šią kelionę susiplanavome iš anksto, gavome gerą pasiūlymą, tad išvažiuojame.
– Ar tai reiškia, kad jums sunku išvykti kasmetinių atostogų, reikia kruopščiai viską derinti?
– Taip, mes neturime tokių tradicijų, negalime ramiai visko susiplanuoti kaip normalūs žmonės (juokiasi). Dažniausiai pailsėti nutariame ekspromtu, kai jau pajaučiame, kad to norime. Taip periodiškai ir susiplanuojame kokias nors keliones.
Pastarąjį kartą buvome išvykę sausio mėnesį, dabar štai iškeliaujame lapkritį – šį kartą plauksim kruizu. Džiaugiuosi, kad bus ir poilsio, ir veiklos. Maždaug kas antrą dieną aplankysim vis kitą šalį. Taigi ir pailsėsim, ir daug pamatysim, nereikės sukti galvos dėl maisto ruošimo (juokiasi).
Pastebėjau, kad jei anksčiau norėdavau nuvažiuoti į kokią Turkiją ir ten ištisas dienas pragulėti nieko neveikdama, dabar taip nebėra. Sausį atostogaudama viename Tenerifės kurorte supratau, kad man trūksta veiklos. Ten gerai pailsėjome, bet aš užsimaniau... dirbti (juokiasi).
Esu darboholikė, ir kuo toliau, tuo labiau. Jei darbas, veikla man patinka, jei aš noriu gero rezultato, tam galiu skirti tiek laiko, kiek reikia, valandų neskaičiuoju.
– Ar stengiatės suderinti daug dirbančios artistės ir šeimos moters vaidmenis? O gal pasitelkiate pagalbą ir atsiduodate tik darbui?
– Aš privalau visa tai suderinti. Mes abu su vyru dirbame, namuose nesėdime. Būna tokių atvejų, kai nė vienas neturime laiko, tuomet labai padeda mano mama, turime ir gerą auklytę, kuri pasirūpina mūsų Majumi, bet ją pasikviečiame tik kartais.
Man daug kas siūlo: kam tu tiek daug dirbi, pasamdyk auklę, pagalbininkę – tau ir namus sutvarkys, valgyti padarys. Bet aš tam dar nesubrendau arba esu tiesiog taip išauklėta ir vis tiek viską stengiuosi padaryti pati. Padėti kas nors iš šalies gali – ir Majų prižiūrėti, gal ir maistą paruošti, bet namus aš tvarkau pati. Gal tai asmeninė mano erdvė (juokiasi).
– Iš populiariosios popmuzikos scenos patekote į kitokią sritį – dabar dainuojate ir vaidinate muzikiniuose spektakliuose. Ar čia jaučiatės savose rogėse?
– Miuziklai man labai patinka ir aš labai džiaugiuosi, kad man pasiūlė išbandyti save šioje srityje. Tai yra trys viename, kas man labiausiai patinka – dainavimas, šokis, vaidyba. Žinoma, vaidybos galbūt dar reikėtų pasimokyti, tikrai yra kur pasitobulinti. Bet jeigu norisi, viskas yra įmanoma, svarbiausia – nebijoti darbo. Tikrai džiaugiuosi, kad taip susiklostė likimas, norai pildosi, viskas eina ta linkme, kuria aš norėčiau.
Be to, aš mėgstu iššūkius, netgi pasakyčiau, kad esu avantiūristė. Tik esu labai savikritiška, nevertinu savęs taip gerai, kaip kiti žmonės, tai kartais netgi sukelia įvairių baimių – bijau, kad nesugebėsiu, kažkas nepavyks. Bet tuomet susilaikau, stengiuosi ilgai negalvoti ir tiesiog pradedu daryti, stengiuosi pasiekti kiek galima geriausią rezultatą. Taip ir tobulėju.
– Ilgą laiką buvote siejama tik su popmuzikos grupe „69 danguje“, kuri, ne paslaptis, garsėjo ne tik savo dainomis, bet ir seksualiu įvaizdžiu. Ar jums ši etiketė netrukdo?
– Mes iki šiol dar koncertuojame, bet kuo toliau, tuo mažiau. Dabar pradedu solinį savo kelią, daug dėmesio skiriu teatrui.
Kaip jau ne kartą pasakojau, viskas prasidėjo nuo to, kad aš norėjau dainuoti, tuo metu draugavau su Egmontu Bžesku ir kartu sugalvojome įkurti grupę. Žinoma, aš įsivaizdavau, kad ta grupė bus kitokia, ir pati klausydavausi kitokios muzikos, bet taip įvyko ir tiek.
O aš esu kantrus žmogus, ne karštakošė, vis tiek išlaukiu savo momento. Be to, nesu linkusi viską nukirsti, nutraukti, mesti išmesti. Visada apsvarstau, kaip pasielgti geriausia, dėl to tokį ilgą kelią su grupe ir nuėjome. Ir dėl to aš visiškai nesigailiu. Kas būtų, jei nebūtų buvę grupės, aš negaliu atsakyti. Galbūt mano kelias būtų buvęs visai kitoks. Visi tie dalykai suteikė daug praktikos ir padarė mane tokią, kokia aš esu dabar.
– Ar provokuojančios dainos ir seksualus įvaizdis neužgaudavo jūsų ambicijų?
– Žinoma, buvo visko. Tačiau viduje aš žinojau, kad vis tiek įvyks taip, kaip aš noriu. Tiesiog buvo toks laikotarpis, galbūt tuomet aš ir nebuvau pasiruošusi kitiems žingsniams, pavyzdžiui, tapti solo atlikėja ar pan. Manau, viskam savo laikas, įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti.
Kartais norėdavosi kitokios muzikos ir net publikos, nes kai kuriems būdavo visiškai nesvarbu, ką tu dainuoji (juokiasi). Taigi gal čia ir pasireiškė mano charakteris ir užsispyrimas.
Gali būti bet kokioje situacijoje, gali dirbti įvairiausius darbus, bet jeigu turi savo vidinę ašį, tu jos niekada neprarasi, ji išlieka visą gyvenimą. O svajonės pildosi, materializuojasi anksčiau ar vėliau. Beje, čia labai tinka viena citata – skaitau Majui pasaką apie bjaurųjį ančiuką, luktelkit, tuoj pacituosiu: „Ne gėda gimti tarp ančių, kad tik būtum iš gulbės kiaušinio.“ (juokiasi).
– Įgyvendinote didžiausias savo svajones. Ar dar liko nepasiektų?
– Jeigu pasiekčiau visas savo svajones, tikriausiai jausčiausi nelaimingu žmogumi. Vienos svajonės išsipildo, tada atsiranda naujų. Tikrai nemanau, kad pasiekiau kažką pasakiško, o pati esu tobulybių tobulybė. Taip tikrai nėra. Žmonės man dažnai sako, kad aš per blogai save vertinu. Galbūt dėl to aš noriu eiti toliau, dirbti su savimi, tobulėti.
Esu reikli ir sau, ir kitiems, bet dabar jau suprantu, kad tobulų dalykų nėra. Kiekvienas esame unikalus, kiekvienas darbas yra savaip geras. Galbūt kartais reikia tiesiog paprasčiau į viską žiūrėti. Stengtis eiti link tos tobulybės, bet nesijaudinti, jeigu neišeina taip, kaip norisi.
– Ko gero, vis tiek ne visada pavyksta į viską žiūrėti ramiai. Kas jums sukelia didžiausią įtampą, galbūt vis dar jaučiate scenos baimę ar pan.?
– Scena visada kelia stresą. Bet tu pripranti, išmoksti su tuo gyventi taip, kad tai per daug netrukdytų.
Kartais tempas būna toks, kad blogai valgai, pradedi sirgti. Tuomet jaudiniesi ne tik dėl savęs, nenori pavesti kitų žmonių. Šiaip stengiuosi dėl nieko nesinervinti, esu ramaus būdo. Jeigu mane kas nors įžeidžia ar būna manimi nepatenkintas, bandau save pastatyti į to žmogaus vietą, įsijausti ir suprasti, kodėl jis taip pasielgė, ar buvo priežasčių. Tada atleidi tam žmogui – pasidaro gerai ir tau, ir jam. Žinoma, būna visko, ir ašarų, ir nervų, bet paverki ir eini toliau.
O dėl scenos baimės, žinoma, kad ją jaučiu. Apskritai manau, kad jei jau nejauti scenos baimės, su tavimi kažkas negerai. Prieš kiekvieną išėjimą į sceną tikrai pajuntu didžiulį adrenaliną. Kiti kolegos bijo jau nuo pat ryto, nervinasi visą dieną. Aš pradedu bijoti jau prieš pat renginį, likus dešimčiai–penkiolika minučių iki pasirodymo, tuo laiku stengiesi susikaupti, nesiblaškyti.
Tačiau tik išeini į sceną, truputėlį padainuoji ar pašoki ir viskas praeina, kažkaip automatiškai atsipalaiduoji. Kartais scenoje pamiršti viską aplink, nematai, net kiek žiūrovų yra, ar jie į tave žiūri, susitelki į tai, ką darai, ir viskas. Jeigu pavyksta susitvarkyti su tuo jauduliu, tai būdamas ant scenos pajunti didžiulį malonumą. Gera žinoti, kad palieti žmonių širdis ir jie pajaučia tai, ką jauti tu.
– Ačiū už pokalbį.
