I. Tverdovskis (27), gimęs Maskvoje, 2011 metais baigė Valstybinį kinematografijos institutą (VGIK). Kino karjerą pradėjo dokumentikos žanre. Jo juostos „Lyg laukiant autobuso“ (2009), „Pianizmas“ (2012), „Kosminis šuo“ (2013) pelnė daugybę apdovanojimų Rusijos ir užsienio kino festivaliuose. Debiutinis vaidybinis filmas „Spec. klasė“ (2014), kurį režisierius taip pat pristatė ir „Scanoramos“ festivalyje, Karlovi Varų „Vakarų rytų“ konkursinėje programoje pelnė „Krištolinį gaublį“.
Į festivalį grįžtantis režisierius šįkart pristatys savo antrąjį vaidybinį filmą „Zoologija“. Jo centre – vieniša, vidutinio amžiaus zoologijos sodo darbuotoja, su kasdiene rutina susitaikiusi ir vis dar kartu su motina gyvenanti Nataša (akt. Natalija Pavlenkova). Tačiau Natašos gyvenime viskas netikėtai pasikeičia, kai jai išauga uodega. Ieškodama medikų pagalbos dėl savo neįprastos būklės, Nataša susipažįsta su rentgento laborantu, kurio dėka ji pirmą kartą pradeda džiaugtis gyvenimu. Nepaisant to, Nataša nuolatos jaučia didžiulę baimę – kas bus, kai apie jos paslaptį sužinos pasaulis?
„Zoologija“ – tai šiuolaikinė pasaka, kritikuojanti netoleranciją. Režisieriaus teigimu, šiuo filmu jis norėjo atkreipti dėmesį į žmones, kurie kovoja dėl savo nepriklausomybės ir nori įrodyti kitiems, kad gali gyventi taip, kaip patys nori. Tačiau šis filmas taip pat ir apie žmonių egzistenciją gyvūnų pasaulyje. Arba atvirkščiai – gyvūnų pasaulio egzistenciją žmonių pasaulyje ir jų tarpusavio sąntykį.
„Kai pradėjau kurti šią idėją, labai norėjau susitelkti į santykį tarp žmonių ir gyvūnų, gyvenančių tam tikroje aplinkoje. Gyvūnai gyvena terpėje be politikos, be prezidentų, be sienų. Tačiau šioje aplinkoje taip pat kyla tolerancijos klausimas. Mes visi gyvename toje pačioje gamtoje, po ta pačia saule ir tam tikru atžvilgiu visi esame tos pačios maisto grandinės dalis.“
Abu I. Tverdovskio vaidybiniai filmai nagrinėja negalios, kitoniškumo temas, tačiau kitaip nei „Spec. klasėje“, kurioje negalia realistiška ir vaizduojama be metaforų, „Zoologijoje“ jis pasitelkia labiau pasakoms būdingą elementą – uodegą. Tačiau pties režisieriaus teigimu, ši istorija ir joje figūruojanti uodega nepaverčia filmo fantastiniu:
„Man ši istorija visiškai ne fantastinė. Atvirkščiai, ji atspindi kasdienišką realybę. Aš pats dažnai jaučiuosi it kelnėse turėčiau uodegą. Ir matau, kad daugelis žmonių ją taip pat turi, tik dažniausiai apsuka ją aplink save. O kalbant rimčiau, man tai yra metafora, kuri nukrypsta nuo žanrinio kino ir labiau linksta prie rimto pareiškimo. Šioje istorijoje uodega atrodo taip tikroviškai, kad žiūrovas prie jos pripranta per keliolika minučių. Kinas man nėra pramoga – nežiūriu linksmų, populiarių filmų. Kinas yra filosofijos ir meninės išraiškos sritis.“
