Šiuo metu Elvinas studijuoja informatikos inžineriją, pasak jo, visuomet norėjo studijuoti šią specialybę, tačiau nuo pat mažens jį domino filmuoti bei kurti įvairius filmukus.
„Vaikystėje, užuot pasirinkus lankyti kokį būrelį ar kitus užsiėmimus, mane traukdavo visai kitokie dalykai - tokie kaip apleisti pastatai, magėjo landžioti po draudžiamas teritorijas, kitaip tariant, pats ieškodavau „nelaimės“, nuotykių. Tai buvo pati pradžia, šiam pomėgiui tada daug dėmesio neskyriau, tai buvo tiesiog pramoga gauti adrenalino. Laikui bėgant lankydamas vietas pradėjau domėtis pastatų istorijomis, kas čia buvo anksčiau, tyrinėdavau patalpas, apžiūrėdavau likusius daiktus, rasdavau įvairiausių įrašų, dokumentų,“ – pasakojo „Istorijos šešėlių“ įkūrėjas.
„Istorijos šešėliai“ – tai Elvino įkurti „Facebook“ ir „Youtube“ puslapiai. Dalintis su žmonėmis pradėjo 2015 m. lapkričio mėnesį.
„Nusprendžiau išbandyti kažką naujo, savo nuotykius perkelti į internetinę erdvę. Įsigijus reikiamą įrangą (apšvietimai, kameros ir pan.) su draugais nufilmavome pasivaikščiojimus po kelis Kauno „vaiduoklius“. Kritika, komentarai, diskusijos su pažįstamais, apleistų vietų tyrinėtojais paspartino „Istorijos šešėliai“ projekto atsiradimą.“ Šio puslapio tikslas - kad žiūrovai galėtų po apleistą vietovę pasižvalgyti nors virtualiai. Pristatant šias istorijas norėjau atskleisti, kas ten atsitiko, kodėl tapo apleista ir, žinoma, nufilmuoti įdomiausias detales.
„Kai kuriems žiūrovams galbūt neužteks drąsos ar atsiras kitos priežastys, dėl kurių nepavyks to pamatyti gyvai, todėl šis projektas suteikia galimybę žiūrovui būti kartu apleistoje vietoje. Galiu daryti išvadą, kad du savo pomėgius - filmavimą ir apleistų vietų tyrinėjimą - sujungiau į vieną ir tuo džiaugiuosi, nes žmonės domisi mano veikla, žiūri, komentuoja ir laukia naujų mano nuotykių“,- pasakoja vaikinas.
Pašnekovas prisipažįsta, kad didžiausias įkvėpimas yra tai, kai tu darai tai, kas tau patinka, o kai tavo darbas patinka ir kitiems žmonėms - geriau ir būti nebegali. Didėjantis susidomėjimas projektu įkvepia tobulėti, ieškoti žymiai įdomesnių apleistų vietovių, pateikti kuo įdomesnius reportažus. Tokių projektų nėra daug ir jie nėra labai populiarūs, todėl noriu pritraukti kuo daugiau žmonių ir juos supažindinti su tuo, kas jau būna pamiršta.
Apleistų vietų, anot Elvino, yra daug, tačiau daugelyje tokių vietų išlikę tik griuvėsiai, kuriuose smaginasi niokotojai: „Sunkiausia yra surasti tokias vietas, kurios būtų nepaliestos vandalų, niokotojų, kuriems didžiausia pramoga ne susipažinti su pastatu, o parodyti savo „galią“, pasirodyti prie draugų, viską gadinti, laužyti. Tokiems žmonėms, galiu pasakyti, tiesiog trūksta dėmesio. O apie vietų radimą - kai yra noras, atrasti gali viską, o pas mane jo tikrai netrūksta.“
Seniai pamiršti ir tušti pastatai tikrai nesukelia jaukumo jausmo, juolab kai esi vienas. Tačiau Elvinas pasakojo, kad geriau, kai niekas jam netrukdo ir gali ramiai susikaupdamas skirti visą dėmesį pastatų tyrinėjimui bei jų filmavimui: „Geriausias jausmas, kai esi visiškai vienas apleistame pastate ir aplink absoliuti tyla, nė gyvos dvasios, atrodo, galėčiau būti ten amžinai. Pastaruoju metu iš pažįstamų ir kitų apleistų vietų tyrinėtojų gaunu vis daugiau pasiūlymų lankyti objektus kartu, bet tai du nesulyginami dalykai, kai tu esi visiškai vienas, ir kai esi su draugų kompanija. Vienam yra daug geriau ir įdomiau.“
Be to, vaikinas daug laiko skiria pasiruošimui: „Kiekvieną laisvą minutę, praktiškai kasdien naršau socialinėje erdvėje, yra nemažai kitų apleistų vietų tyrinėtojų puslapių, grupių, visada domiuosi kolegų aplankytomis vietomis. Galima sakyti, šis hobis tapo mano kasdienybe. Kažkada teko ieškoti vieno objekto žemėlapiuose net visą dieną, kadangi noras didelis, todėl ir rezultatas sėkmingas. Radus apleistą vietovę iš karto važiuoti negali, reikia pasidomėti istorija, atsirinkti tai, kas įdomu. O dar filmavimo pasiruošimo darbai, kelionės planavimas - ilgokas procesas.“
Anot Elvino, tyrinėjant apleistas vietas kartais kyla pavojus ne tik gyvybei, bet ir asmeniniam turtui, kuris dažniausiai būna paliktas prie pastato be priežiūros. „Kartą nuvykęs į apleistą vietą, pasistačiau automobilį ir nuėjau prie pastato. Tyrinėdamas jį iš išorės, išgirdau stiprų smūgį, gerai, kad buvau būtent toje pusėje, kurioje stovėjo mano automobilis, kadangi tas garsas pasigirdo būtent iš tos vietos. Baigiau filmuoti ir greit patraukiau link automobilio, prie kurio pamačiau garbaus amžiaus vyriškį. Jis paaiškino, kad jam trukdo automobilis pravažiuoti ir jis jau laukia policijos, bet vietos pravažiuoti buvo pakankamai. Vyriškis greitai įlipo į automobilį ir nuvažiavo savo keliais. Nieko nesupratęs, kas įvyko, pastebėjau sudaužytą savo automobilio priekinį stiklą ir nieko nelaukęs puoliau jį vytis. Nieko blogiau negali būti, kai automobilio jau nebematai, o gyvenvietė, kurioje esi, visiškai nežinoma. Atkakliai važinėdamas gyvenvietės gatvėmis pastebėjau viename iš gyvenamųjų namų jo automobilį, po ilgų diskusijų jis sutiko atlyginti žalą, nors aiškino, kad visa tai įvyko netyčia, norėjęs tik patikrinti signalizaciją. Diena sugadinta, apleistas pastatas neaplankytas, teko atvykti į tą pačią vietą po kelių dienų su dar vis sudaužytų priekiniu automobiliu stiklu.“ – apie įsimintina įspūdį iš kelionės pasakojo jaunuolis.
Paklaustas, ar ateityje neplanuoja vesti ekskursijų gyvai, pašnekovas nusikvatojo, kad pats mieliau sudalyvautų kokioje ekskursijoje, negu organizuotų ją pats. „Kartais galima į kompaniją pasiimti draugus ir jiems papasakoti apie tą lankomą vietą, kas, kur, kaip buvo anksčiau, kas čia vyko. Laikas parodys, gal ir ateis tokia diena. Galiu pasigirti savo apleistų vietų sąrašu, kurį sudariau vasarą ir jame yra nemažai užsienio miestų apleistų vietų, kurias laikui bėgant aplankysiu, nufilmuosiu ir pasidalinsiu su jumis.“
