Vyriausias yra Džekis – jam 15 m. Atsimenu, kai buvau dar visai maža, tėtis jį parnešė, nes bendrijos garažuose kalytė atsivedė šuniukų. Šis be galo draugiškas, mažas vilkiukas greitai pritapo ir galiausiai užėmė namų vado vietą. Tai šuo, kuris lydi mano močiutę ir kitus šeimos narius kiekviename žingsnyje. Visą savo gyvenimą jis leidžia kaime, lakstydamas po Dzūkijos laukus ir miškus. Neslėpsiu, jis mano mylimiausias, aš jo – irgi, nes tik grįžus į kaimą nepalieka manęs nė viename žingsnyje ir net miega prie mano kambario durų. Tai šuo, kuris namuose neėda, nes žino, kad pas kaimyną gaus dešros.
Tiga – šuo, kuris sulaužė mūsų šeimoje nusistovėjusius standartus, kad gyvūnai kambaryje gyventi negali. Puikiai pamenu dieną, kai su mama ėjome į Druskininkuose esančią veterinarijos kliniką vaistų mano jūrų kiaulytei. Ant stalo batų dėžutėje buvo du maži šuniukai, kuriuos šeimininkai atnešė užmigdyti. Širdis ėmė spurdėti paėmus šunelį, kuris tilpo delne. Mamos ilgai įkalbinėti nereikėjo, o dabar Tiga jau aštuonerius metus gyvena mūsų namuose. Apie ją daug kas pasakytų – maža ir pikta, bet šunelis labai protingas, draugiškas ir sargus. Ji labai prisirišusi prie mano mamos, jeigu nemato kelias dienas, jai prasideda depresija, nors kiti šeimos nariai ir yra namuose. Todėl Tiga dažnai keliauja su mumis kartu po visa Lietuvą.
Būmsas – taksas, kurio vardas atspindi jo asmenybę (ganėtinai nerangus). Jį į mūsų kaimą prieš 7 metus brolis parvežė iš Druskininkų. Nežinau, ar tie žmonės siekė dauginti taksus, ar tai buvo netyčiukai, bet Būmsas turi labai daug problemų su priekinių kojų sąnariais. Nepaisant nerangumo ir sveikatos problemų, šis šuo yra ypač draugiškas ir labai mėgsta bendrauti su žmonėmis ir kitais gyvūnais. Kamuoliukas – jo geriausias draugas ir dėl jo jis noriai mokosi įvairių triukų. Šis šuo iš prigimties yra medžiotojas ir urvakasys (pamiršau paminėti, kad duobes kasa visuose kampuose, ypač mėgsta rausti miške), o mūsų katė jam kartais atrodo kaip delikatesas, kurį reikia pagauti.
Katė mūsų šeimoje gyvena jau ketverius metus, bet vardo neturi. Aš vadinu Meška, močiutė – Mūrka, o dažniausiai ji būna tiesiog katė. Ją, dar visai mažytę, prieš ketverius metus parsinešiau iš gretimame kaime gyvenančių žmonių, koks kitų vados kačiukų likimas, deja, neaišku. Ši katė kažkaip sugebėjo įsiveržti ne tik į mano močiutės širdį, bet ir į trobą! Meška – tikra asmenybė, turinti savo charakterį ir taisykles, su žmonėmis bendrauja, kai nori, o kontakto su šunimis vengia.
Džiaugiuosi, kad visa mano šeima, kaip ir aš, myli šiuos gyvūnus, jais rūpinasi ir globoja. Nepaisant individualių augintinių savybių, jie visi sugyvena viename kieme.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.