Dabar Europos galvosūkiu tapo klausimas, kaip suvaldyti ekonominę migraciją iš Afrikos. „Šalinti emigracijos priežastis vietoje“, – skamba politikų burtažodis. Jį galvoje turėjo ir Vokietijos kanclerė, vykdama vizito į Afriką.
„Aš veikiu ne iš atjautos, o vadovaudamasi savo, mūsų bendromis vertybėmis ir interesais – beje, ir Europos vertybėmis bei interesais“, – pabrėžė Angela Merkel prieš vykdama į Afriką. „Jei aš, būdama federalinė kanclerė, rūpinuosi, kad vokiečiams būtų gerai, kad Europos Sąjunga laikytųsi drauge, tai turiu rūpintis ir padėtimi Europos kaimynystėje, kad žmonėms ten tėvynė ir būtų tėvynė. Konkrečiai mūsų laikais tai reiškia, kad turi keistis mūsų santykis su Afrika.“
Prioritetinis A. Merkel vizito tikslas buvo kova su žmonių kontrabanda, tad ji neatsitiktinai lankėsi ne ekonomiškai stipriausiose kontinento valstybėse, o šalyse, per kurias Užsacharės afrikiečiai traukia į Europą: Malyje, Nigeryje, Etiopijoje.
Nigeris – skurdžiausia pasaulio valstybė, drauge pirmaujanti gimstamumu. Vienintelis šalyje klestintis verslas – žmonių kontrabanda: Nigerį kasmet kerta apie 150 tūkst. migrantų, o pirmojoje šių metų pusėje jų skaičius netgi padvigubėjo. Tai susirūpinimą kelianti tendencija. Kontrabandininkai čia organizuoja žmonių iš Vakarų bei centrinės Afrikos transportą per Sacharos dykumą į Libiją, kur prasideda paskutinis etapas pavojingame kelyje į svajonių Europą – sutręšusiais laivais ar guminėmis valtimis.
A. Merkel gyrė Nigerio vadovybę už pažangą kovoje su žmonių kontrabandininkais: pagal naujai priimtus įstatymus dabar jiems gręsia iki 30 metų kalėjimo. 60 kontrabandininkų pereitais metais buvo suimti, keletas jų atsidūrė už grotų.
Nigeris reikalauja milijardo eurų paramos
Vokietijos kanclerė pažadėjo Nigeriui 26 milijonų eurų metinę pagalbą – alternatyvioms darbo vietoms sukurti. Tačiau prezidentui Mahamadou Issoufou ta suma įspūdžio nepadarė. Pasak jo, praėjusiais metais Europos Sąjungos Afrikai pažadėtais 1,8 milijardais eurų rimtesnės pažangos nepasieksi, milijardo eurų reikėtų vien Nigeriui. Afrikai reikalingas „Maršalo planas“.
Tačiau pinigais švaistytis kanclerė nežada. Pasak jos, svarbu matyti, kad pinigai pasiekia žmones, kad sukuriamos reikalingos struktūros. Tada bus galima tartis dėl naujų sumų: „Kas iš to, jei išleisi pinigus, o rezultatas bus niekinis.“ Kontroliuoti būtina, – perspėjo ir etiopų kilmės vokiečių publicistas Asfa-Wossenas Asserate: „Negalima pinigų paprasčiausiai atiduoti Afrikos šalių vadovų dispozicijon,“ jei nenori, kad jie dingtų.
Be to, Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ duotame interviu A. W. Asserate ragino europiečius daryti spaudimą Afrikos diktatoriams, kad šie su savo piliečiais elgtųsi civilizuotai. „Antraip milijonai afrikiečių nubalsuos kojomis ir atsidurs Europoje.“
A. Merkel: afrikiečiai „leidžiasi į Europą su visiškai klaidingais lūkesčiais“
„Žmonių kontrabanda turi liautis“, – reikalavo A. Merkel praėjusį antradienį, kalbėdama Etiopijos sostinėje Adis Abeboje susirinkusiems Afrikos Sąjungos atstovams. Stabili valstybinė struktūra yra „ateities kontinento“ Afrikos sėkmės laidas. Šalių vyriausybės privalo tapti demokratiškesnės, afrikiečiai turi bendromis jėgomis ryžtingai kovoti su ekstremistinėmis grupuotėmis, tokiomis kaip Boko Haram islamistais Nigerijoje.
Europa iš savo pusės pagelbėsianti tokioms šalims kaip Nigeris ir Etiopija, priimančioms daug pabėgėlių. Pagrindinis migracijos partnerystės su Afrika tikslas – padėti vietoje sudaryti tokias sąlygas, kad jauniems žmonėms nekiltų noras geresnio gyvenimo ieškoti Europoje. Ta proga kanclerė pastebėjo, kad afrikiečiai Europą įsivaizduoja visiškai klaidingai.
Dar pernai ES planavo Afrikos migrantų tranzito šalyse steigti centrus, kuriuose migrantai būtų supažindinami su realiomis, o ne įsivaizduojamomis jų galimybėmis gauti politinio pabėgėlio statusą Europoje. Deja, šis projektas įstrigo.
Priminsime: 2015 metų lapkritį Valetoje vykusiame ES viršūnių susitikime su 35 Afrikos valstybėmis numatyta skirti milijardinę paramą šalių ekonomikai, infrastruktūrai bei švietimui, už tai jas įpareigojant geriau kontroliuoti sienas ir aktyviau bendradarbiauti, priimant iš ES grąžinamus ekonominius migrantus. Europa savo ruožtu žadėjo palengvinti vizų įsigijimą Europoje įsidarbinti norinties afrikiečiams, padvigubinti keitimosi aukštųjų mokyklų studentais bei dėstytojais skaičius.
Demorafijos specialistai optimizmu netrykšta
Kalbėdama Adis Abeboje kanclerė pabrėžė: „Yra be galo svarbu, kad Afrikos šalys neprarastų savo gabiausių protų“. Užsienyje galima įsigyti gerą išsilavinimą, bet po to „derėtų grįžti į tėvynę ir prisidėti prie jos ekonominės raidos.“
„Tai – jaunas kontinentas, kontinentas, kuriame sparčiai auga gyventojų skaičius. Jis per ateinančius 35 metus padvigubės nuo 1,3 iki 2,6 milijardų,“ – pastebėjo A. Merkel dar prieš išvykdama į Afriką. Galima į tai žvelgti pozityviai, kaip į šansą. Tačiau demografijos specialistai optimizmo nei savo dramatiškomis prognozėmis, nei jų analize nelinkę rodyti.
Vidutinis afrikiečių amžius dabar yra 18 metų, 40 procentų gyventojų netgi jaunesni nei 14 metų. Taip yra dėl to, kad Afrika pirmauja pasaulyje gimstamumu: viena afrikietė vidutiniškai pagimdo 5 vaikus. Tad Hanoverio pasaulio gyventojų fondo apskaičiavimais, 2100 metais afrikiečių jau bus tarp 3,5 ir 4,2 milijardų. Vaikų skaičius ekstremaliai didelis visų pirma skurdžiausiose ir labiausiai atsilikusiose Afrikos šalyse: Nigeryje viena moteris pagimdo vidutiniškai po 7,6 vaiko, Somalijoje ir Kongo Respublikoje – daugiau nei šešis, Ugandoje – beveik šešis, Nigerijoje - 5,6. Vien Nigerijoje 2050 metais gyventojų skaičius gali išaugti iki 440 milijonų, o 2100 metais – net iki sunkiai įsivaizduojamų 900 milijonų gyventojų – skelbia JTO demografinės prognozės.
Migracija – neišvengiama užsitęsusio demografinio sprogimo pasekmė
„Tačiau ten, kur gyventojų skaičius auga greičiau nei šalies ekonomikos produktyvumas, atsiranda gyventojų perteklius, kurio svarbiausias požymis yra tas, jog ne visi gyventojai randa darbo vietą.“
„Iš šios padėties yra dvi išeitys: kova arba emigracija,“ – aiškina demografiją ir pilietinius karus tyrinėjantis vokiečių profesorius Hartmutas Diessenbacheris straipsnyje „Gimstamumo kontrolė vietoje sienų kontrolės“ (politinio žurnalo „Cicero“ naujausias numeris).
Todėl iš 238 karų (82 procentus jų sudarė pilietiniai karai) tarp 1950 ir 2015 metų net 90 procentų vyko šalyse, kur vidutinis gimstamumas siekė nuo trijų iki septynių vaikų moteriai. Tuo pačiu laikotarpiu iš šių šalių kilo ir 86 procentai visų pasaulio pabėgėlių. H. Diessenbacheris juos vadina „pertekliniais kariais“ ir „pertekliniais pabėgėliais“.
Vienos nuomonės su demografu yra ir sociologijos profesorius Gunnaras Heinsohnas, labai aukštą darbo neturinčių jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų skaičių laikantis visuomenę destabilizuojančiu faktoriumi: „karo indeksas“ tokiose šalyse sparčiai auga, dabartiniai kariniai konfliktai Afrikos (o ir Artimųjų Rytų) šalyse yra tiesiogiai susiję su „pertekliniais“, gyvenimu nepatenkintais jaunais vyrais, – aiškina profesorius.
Šios analizės kontekste A. Merkel vizitai į Malį, Nigerį ir Etiopiją atrodo tik kaip bejėgiškos pastangos suvaldyti užsitęsusio demografinio sprogimo pasekmes. Vienintelis efektyvus būdas šalinti pabėgėlių srautų priežastis, H. Diessenbacherio manymu, gali būti tik reprodukcijos kontrolė. Tik kaip jos pasiekti praktiškai?
Spalio 12 dieną Vokietijos televizijos diskusijų laidoje „Phoenix Runde“ kalbėję Afrikos ekspertai sutarė, kad didžiausia Afrikos problema yra nepaprastai spartus gyventojų skaičiaus augimas, nors politikai ir vengia atvirai apie tai kalbėti. Drauge pripažinta, kad neišeina iš šalies daryti Afrikai spaudimo: reprodukcijos kontrolės Afrika turinti imtis savo iniaciatyva.
Radikalus siūlymas: Viduržemio jūroje išgriebtus migrantus plukdyti atgal į Afriką
Žmonių kontrabandininkai veikia, vadovaudamiesi cinišku išskaičiavimu: „skurdo flotilę“ – perpildytas gumines valtis bei sukežusius laivus su migrantais iš Afrikos paleidžia į kelionę be maisto ir kuro atsargų, žinodami, kad savo jėgomis Italijos jie niekaip nepasieks. Jie guodžia migrantus viltimi, kad maždaug 20 kilometrų nuo Libijos pakrantės juos pasitiks gelbėtojai: italų jūros pasieniečiai, europiečių „Frontex“ ar ES operacijos „Sophia“ laivai.
Pabėgėlių krizės „radikalai“ bavarai, pasisakantys už efektyvius, bet neretai ir negailestingus sprendimus, dienraštyje „Münchener Merkur“ nepraleido progos eilinį kartą sukritikuoti kanclerės vizito į Afriką rezultatus: „Afrikoje A. Merkel aiškinosi masinės migracijos į Europą priežastis ir mėgino siųsti naujus signalus, raginančius žmones nepalikti savo tėvynės. Tačiau lengviau pasakyti nei padaryti. Daug laiko prarasta. Vien draugišku veidu, kurį kanclerė taip mėgsta demonstruoti pasauliui, rezultatų nepasieksi. Kol tęsis tokia gelbėjimo politika 'mare nostrum', kai iš Viduržemio jūros išgriebti Afrikos pabėgėliai ne pargabenami į šalis, iš kurių jie pabėgo, o perkeliami tiesiai į Europą, kontrabandininkai ir toliau galės patenkinti trintis rankas“.
Netikėtai panašų sprendimą, tik politiškai korektiška forma, spalio 13 d. pasiūlė ir Vokietijos vidaus reikalų ministras Thomas de Maizière (CDU): Liuksemburge vykstančiame ES viduas reikalų ministrų susitikime jis sakė norįs pasiekti, kad Bendrija Šiaurės Afrikoje įsteigtų stovyklas, kuriose būtų apgyvendinami Viduržemio jūroje išgelbėti pabėgėliai. Ten ir turėtų būti patikrinta, ar migrantas gali gauti pabėgėlio statusą. „Visi kiti turėtų grįžti namo.“ Gal tuo būdu išties pavyktų sugriauti cinišką kontrabandininkų modelį.