„Klausyk, bet tu sustorėjai“, – sako man mano draugė. Ir aš kažkur minutei „atsijungiu“ ir tęsiu tą pokalbį iš serijos apie viską, bet iš tikrųjų apie nieką, ir jai nepastebint nugrimztu į tas begalę nelaimingų dienų kažkur seniai seniai paauglystėj, kurių šiaip jau stengiuosi neprisiminti nieku gyvu.
Kai man buvo 17-ika, mamos bendradarbis išreiškė susirūpinimą, kad kažkas su manimi ne taip: „Tu klausyk, jai 17-ika, o ji berno vis dar neturi“. Tuo metu buvau vienuoliktoje klasėje. Giminės baliuose (kol dar vis reikėdavo iš reikalo ir pagarbos tokiuose dalyvauti), mano tolimos dėdės ir tetos, taip pat reiškė savo susirūpinimą, iš tos pačios serijos, „Kokia valgi ta jūsų Greta“, ir „Va, žiūrėk, kažkodėl Greta storesnė šį sykį“.
Kartą, kai su choru vykom į dainų šventę, aš pamenu, dalijomės tuos geltonus nepaprasto dydžio marškinėlius, ir aš krūvoje tų beformių marškinėlių ieškojau sau poros. Šalia stovėjusi mokytoja, atrodė, žinojo tą mano gimininės balių scenarijų: „Nu, kaži, ar tu į M įtilpsi, ar tau nereikėtų L?“. Ir taip, aišku, visą mano gyvenimą.
Savo (asmeninės) sėkmės akimirkomis, tai yra tai, kas man asmeniškai būdavo pasiekimas, ar minutė, verta džiaugsmo, ar mano nuosekliomis pastangomis užsitarnautas apdovanojimas visada pavirsdavo į „Tu valgai kaip vyras“, „Ta suknelė tave storina“ arba tas pats geriausias – „Nu tai kas, vis tiek stora/ baisi“. Taip ir augau tokioje visuomenėje stengdamasi, viską stumt šalin ir tiesiog vadovautis tuo „aceit super“ viską palengvinančiu superiniu patarimu „O tu neklausyk ką kalba kiti“. Tokiomis minutėmis galvodavau, kad jei gyvensiu kažkur toli dideliame mieste ir sunkiai dirbsiu, tai ilgainiui žmonės pradės kalbėti apie mano gebėjimus ir tai, ką galiu duoti, kurti, kam ir kaip galiu padėti, o ne mano svorį ar plaukų kirpimą.
Tada man buvo 17-ika, o dabar – 25-eri. Ir žinote ką? Niekas nepasikeitė.
Jei kas apie mane ir kalba, tai dažniau tik iš tos pačios serijos. Man vis dar sako, kad jei girtas jaunas vyras man gatvėje šaukia „Tu graži“, tai čia tikrai komplimentas ir dėl to aš turėčiau jaustis tik labai gerai. Taip, man vis dar sako, kad jei kažkam patinki, tai daug geriau, nei kai tu patinki pati sau, nes tik tada esi tikra moteris, tik tada jei tavęs geidžia ir nori vyrai. Aišku, visai nesvarbu kaip jie tavęs nori. Ir aišku, tuose dideliuose miestuose, net kai labai sunkiai dirbi ir mokaisi, tie visi garsūs pastebėjimai apie tave vis dar tebėra apie tavo išvaizdą.
Ir jei kada gatvėje tave pamatys senai matyta draugė, iš serijos „tikrai ne draugė“, ji būtinai paklaus apie tavo svorį ir ar turi berną, bet tikrai nepaklaus tavęs, kiek paskutiniu metu perskaitei knygų ir ką manai apie Rusijos poziciją Sirijos kare, ir kokie galėtų būti socialiniai „Brexit“ padaliniai. Priešingai, manęs dabar klausia, kodėl vis dar neturiu vairavimo teisių ir kada tekėsiu. Pašaipiai klausia, ar dar vis nepakeičiau religijos ir ar neparsivešiu kokio nors turko atgal į Lietuvą (nes šiuo metu gyvenu Turkijoje).
Ir aš, žinoma, tikrai įgysiu vairavimo teises, kai tik turėsiu tam pakankamai pinigų ir man jų labai reikės, o tekėti man šiuo metu tiesiog ne laikas, nes taip sakau aš, o ne kas nors kitas. Bet dabar pagaliau suprantu, kad nesvarbu, ką bedaryčiau, kažkam aš visada būsiu valgi storulė su kokiais nors baisiais batais, „Ir pasižiūrėk, tuoj pradės nešiot hidžabą“, nes čia vėlgi iš tos pačios serijos, kad jei gyveni šalyje, kur mečečių daugiau nei bažnyčių, tai... Na, aišku viskas su ta serija, ar ne?
Suprantu, kad aš galbūt negaliu pakeisti nieko, tik noriu pasakyti tiems, kuriems dabar galbūt 17-ika ar panašiai, o ypač jaunoms mergaitėms, kurios dabar išgyvena savo paauglystę, kuri, nujaučiu, nėra daug paprastesnė nei anksčiau... Tik noriu pasakyti – tas „superinis“ „Tu neklausyk ką kalba kiti“ vis dėlto tikrai veikia. Niekada neklausykite ir nepriimkite kitų pliurpalų kaip absoliučios tiesos ir tegu „Tu valgai kaip vyras“ ar „Žiūrėk, koks pilvas“ nesėdi jūsų mintyse nė minutės. Ir kol nesiklausote, skaitykite knygas, žiūrėkite klasikinius filmus, rašykite ir pieškite, lankykite parodas, savanoriaukite, keliaukite, diskutuokite, ypač su žmonėmis, kurie nesidalija su jumis ta pačia pilietybe, tautybe ar religija. Domėkitės pasaulio istorija, politika, žmogaus teisėmis, žiūrėkite Seimo rinkimų debatus ir drąsiai dalyvaukite mokyklos olimpiadose. Kai pagaliau išvyksite į didesnį miestą studijuoti ar dirbti, ir toliau tęskite pažintinę veiklą. Paskaitas praleisti bus „cool“ vieną, gal du sykius, bet 25-erių aš savo 19-os sau pirmame kurse norėčiau pasakyti – paskaitos ir mokslas tikrai yra labai gerai, net jei kartais tenka daryti tai, ko ne visada norisi. Ir ta kultūra iš serijos „Mes privalome patikti kitiems ir privalome patenkinti kitus“ nėra ta kultūra, kuri jums teiks džiaugsmo ar padės jums skleisti savo sparnus. Ir nieko tokio, jei tau 17-ika ir tu jau puoselėji romantiškus santykius. Draugiškas patarimas – pasistenkite tuos santykius pripildyti kažkuo daugiau nei tik romantika. Kalbėkite kartu apie tas puikias knygas, pasaulio politiką ir keliones.
Trumpai drūtai iš serijos „Svarbu patikti sau“ dar tik noriu pridurti, kad ne todėl nemėgstu ar kritikuoju tobulo grožio kultūrą. Ne todėl, kad ji apie grožį ar populiariąją nuomonę. Tiesiog ji nepilna, nepabaigta, ji neatspindi kitų mūsų galimybių ir neatveria daugiau tų galimybių, kurių visi esame verti. Čia veikiau iš tos serijos, kaip tapti laimingam ir kas padeda skleisti sparnus. Iš tos serijos, kas gal nepopuliaru, bet svarbiau. Taip, iš tos nuobodžios serijos pirma patikti sau. Ne, t.y. „Pirma – gerbti save“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!