Daugiau nei metus pergalės oficialiose varžybose neiškovojusi Lietuvos rinktinė turės palaukti mažiausiai iki ateinančio antradienio.
Pradėję pasaulio čempionato atrankos ciklą lygiosiomis 2:2 namuose su Slovėnija, šeštadienį lietuviai Glazge su škotais sužaidė 1:1.
Panašus ne tik rezultatas, bet ir dvikovos scenarijus – gal tik kiek mažiau apmaudi E. Jankausko auklėtiniams buvo jo kulminacija.
Pirmąsias 20 minučių lietuviai niekuo nenusileido 36 tūkst. žiūrovų „Hampden Park“ stadione palaikomiems šeimininkams – komandos kamuolį kontroliavo vienodą laiką.
Arvydas Novikovas keliskart efektingai „išmaudė“ varžovų gynėjus, bet iki grėsmės Davido Marshallo ginamiems vartams prieita nebuvo. Antroje kėlinio dalyje škotai ėmė labiau kontroliuoti situaciją, rengdami savo firmines atakas aikštės kraštais: keliskart po Gordono Strachano treniruojamų žaidėjų smūgių kamuolys lėkė šalia virpsto.
Vaizdas pernelyg nesikeitė ir po pertraukos, kuomet škotai, ruošdamiesi naujam Lietuvos rinktinės vartų šturmui, užsižiopsojo.
Perėmus kamuolį graži kombinacija tarp Egidijaus Vaitkūno, Vykinto Slivkos ir Fiodoro Černycho išvedė pastarąjį į „pasimatymą“ su D. Marshallu. Smūgiuodamas iš 10 metrų rinktinės kapitonas be vargo nukreipė kamuolį į vartų tinklą greta artimojo virpsto. Krašto puolėjas pasižymėjo antrose rungtynėse iš eilės.
Atsakydami šeimininkai padidino spaudimą, bet beveik nieko nesukūrė iki 89 min.
Tuomet Callumas Patersonas iš už šoninės linijos švystelėjo kamuolį į lietuvių baudos aikštelę, Grantas Hanley galva jį numetė dar toliau. Pasinaudojęs į pirmą oro dvikovą puolusių vidurio gynėjų neapsižiūrėjimu, laisvas likęs Jamesas McArthuras taip pat galva nuginklavo Ernestą Šetkų.
Tiksint šešioms pridėto laiko minutėms drama tęsėsi: ištaikę progą lietuviai nukūrė į greitą ataką trise prieš vieną gynėją. Bet po keitimo aikštėje pasirodęs Mindaugas Grigaravičius uždelsė atlikti perdavimą ir galiausiai neberado adresato.
Rankomis skėsčiojo ir škotai, tik jų mostai buvo skirti teisėjui iš Vokietijos Tobiasui Stieleriui, nesiryžusiam skirti 11 m baudinio, kuomet į nugarą buvo stumtelėtas vienas Škotijos futbolininkų. O dar po kelių minučių kamuolį nuo lietuvių vartų linijos išmušė Mantas Kuklys.
„Rezultatas, be abejo, pozityvus. Atvažiavus į tokį stadioną pirmauti beveik iki dvikovos pabaigos prieš tokią galingą komandą jau yra geras dalykas. Kita vertus, labai gaila, kad antrą kartą iš eilės išeiname iš aikštės liūdnoki, nors ir nepralaimėję. Taip pat neskanu kaip ir po rungtynių su slovėnais“, – komentuodamas susitikimą, palygino E. Jankauskas.
Rugsėjį Vilniuje jo ekipa iki 77 min. pirmavo 2:0, o paskutinį tašką slovėnai padėjo trečią pridėto laiko minutę.
Kaip ir tuomet, taip ir dabar lietuviams teko svarstyti, ar džiaugtis lygiosiomis su favoritais laikytais varžovais, ar apgailestauti dėl iš rankų išsprūdusios pergalės.
„Esu patenkintas tuo, kaip vaikinai kovėsi. Pakartosiu tai, ką sakiau praėjusį kartą: mūsiškiams trūksta tokių rungtynių praktikos, kiekvieną savaitgalį jie nežaidžia tokiame lygyje, todėl pabaigoje nebebuvo fizinių resursų. Žinome šią tendenciją, deja, nieko dėl jos kol kas nepadarysi. Bet kovingumu ir dvasia komanda nusipelnė šio rezultato ir gali savimi didžiuotis“, – sakė rinktinės vyriausiasis treneris.
– Manote žaidimu ir rezultatu nustebinę škotus? – paklausėme E. Jankausko
– Neabejoju, kad jie labai nustebę. Žinau, ką šiai šaliai reiškia futbolas, ką reiškia nelaimėti prieš silpnesnę komandą. Manau, tie 36 tūkstančiai žmonių iš stadiono namo išėjo nelabai patenkinti.
– Rungtynių pabaigoje teko keisti Nerijų Valskį – kokią traumą jis patyrė?
– Reikėtų pasikalbėti su medikais. Po rungtynių rūbinė buvo pilna traumuotų žaidėjų – matėte, kokia buvo kova. „Vaikščiojo“ alkūnės, žaidėjai trankėsi galvomis. Niekas negailėjo nei savęs, nei kito. Po trijų dienų žaisime su Malta – didžiausias iššūkis bus laiku atsigauti po tokio mūšio.
– Lietuviams pirmaujant Karolį Chveduką į aikštę išleidote vietoje atraminio saugo Artūro Žulpos, o ne, pavyzdžiui, labiau atakuojančio žaidėjo Manto Kuklio. Kodėl?
– Visi mūsų keitimai buvo priverstiniai. Aš jau nebeatsimenu, kada galėjau atlikti keitimą norėdamas tiesiog kažką pakoreguoti. Ir paskutinėms penkioms minutėms visada pasilieku bent vieną keitimą.
– Lietuvos komanda žaidė taip „vyriškai“, kaip jūs prieš rungtynes ir prašėte?
– Aš manau, kad taip. Pralaimėjome kovą dėl „aukštų“ kamuolių, bet ji – kiekvieno škoto kraujyje. Žiūrint bendrai, manau, vyriškumu škotams nenusileidome.
– Apmaudžiau dėl pabaigoje praleisto įvarčio ar po to sekusios puikios progos vėl išsiveržti į priekį, kuomet lietuviai išbėgo trise prieš vieną gynėją?
– Labiau norėčiau pažymėti gerus momentus: puikų įvartį, pasiektą po gražios kombinacijos, tikrai ne kažkokį atsitiktinį, įmuštą po rikošeto, kitus išėjimus į ataką ir sukurtas progas. Ne visi smūgiai virsta įvarčiais – škotai taip pat turėjo daugiau progų nei išnaudojo. Manau, abi komandos šiandien galėjo ir laimėti, ir pralaimėti. Tad rezultatas, ramiai pagalvojus, nėra blogas.
– Kaip vertinate atrankos ciklo pradžią?
– Abejos rungtynės nuteikia optimistiškai. Šiek tiek gaila, kad vaikinams teko išgyventi visą jausmų gamą, susitaikyti su išslydusiomis pergalėmis. Pats daug kartų esu žaidęs rungtynėse, kurias laimėdavome arba pralaimėdavome paskutinėmis sekundėmis. Žinau, kaip jaučiasi žaidėjas, atidavęs visas jėgas ir galiausiai tarsi apvogtas. Nepavydėtina. Bet dabar reikia apie tai pamiršti ir galvoti apie pozityvius dalykus. Kitos rungtynės bus dar svarbesnės nei šitos, negalime nuleisti kartelės ir nesėkmingai sužaisti su Malta. Tuomet sugadintume per šiuos du mačus užsitarnautą reputaciją, pagarbą ir žiūrovų simpatijas. Negalime nuvilti nei jų, nei savęs.
