Sulaukusi dvidešimt penkerių, ištekėjau už dvidešimt metų pažįstamo vyro. Draugė buvo išsišiepusi pamergė, pagrindinė vestuvių planuotoja ir pagalbininkė visuose reikaluose. Tą dieną buvau laiminga turėdama viską, ko širdis geidė – mylimą vyrą, artimą draugę, šeimą...
Deja, ligai tai nerūpi – ji tiesiog ateina ir viską sugriauna... Per medaus mėnesį pajutau pirmuosius požymius – nors burna šypso, viduje buvo kažkokia praraja... Greitai tuštumos pojūtis augo ir užpildė mane – tokią smagią, normalią, laimingą jauną moterį... Kreipiausi į gydytoją. Diagnozė negailestinga – depresija. Visi požymiai atitinka – ir tuštumos jausmas, ir atsiradęs nuovargis, džiaugsmo nebuvimas.
Tai man buvo šokas. Viską slėpiau nuo vyro, laikiausi iš paskutiniųjų. Negalėjau leisti, kad mūsų pasaką sugriautų tas žodis iš „D“ raidės...
Viską patikėjau draugei. Valandų valandas kūkčiojau, kad nesijaučiu verta savo energingo, veiklaus ir sveiko mylimojo. Dabar jau matau, kad ji visada išklausydavo, bet niekada neguosdavo manęs, tik dar pabėdavodavo – „Oi, tikrai kaip negerai, baisu, nelaimė...“ Toks požiūris, kurio iš pradžių neatpažinau, dar labiau stūmė į neviltį.
Galiausiai susimąsčiau apie savižudybę ir užsiminiau apie tai draugei. Pasakiau, kad išvažiuoju kuriam laikui į sodą (vyrui pasakiau, kad reikia erdvės kūrybiniam darbui), o jei negerės, tada nebežinau...
Atitrūkus nuo visko, regis, kiek pagerėjo. Kartą išėjau pasivaikščioti į mišką ir namo grįžau tik vakare. Telefone radau dvidešimt praleistų skambučių ir vyro žinutę – „Atvažiuoju“. Po kokių penkiolikos minučių mylimasis jau verkė mane apkabinęs. Paaiškėjo, kad visą laiką, kol manęs nebuvo, draugė rėžė sparną apie jį, o jam atsakius, draugė drėbė: „Vis tiek ta tavo [mano vardas] pasikarti į vienkiemį išvažiavo“.
Aš negalėjau patikėti savo ausimis. Atrodė, viskas sudužo į šipulius... Mano geriausia, brangiausia draugė, kuria besąlygiškai pasitikėjau? Ištarė tokius žodžius?
Mielasis vis dar spaudė mane glėbyje kalbėdamas, kad manė, kad jau ras mane negyvą, o aš tebebuvau be žado... Net pagalvojau, kad jis meluoja, dėl kažkokių priežasčių nemėgsta mano draugės.
Deja, paaiškėjo, kad viskas – tiesa... Kai konfrontavau savo bičiulę, ji išvertė kiaulės akis ir gynėsi – sakei, esi jo neverta, jis tau per geras, tai aš ir pagalvojau... Mano pasaulis dužo dar sykį. Nebegalėjau paklausti, ar ir kiti jos žodžiai buvo tiesa, nenorėjau išgirsti atsakymo... Taip mūsų daug metų trukusi draugystė iširo. Dėl vyro. Vis dar jaučiuosi sukrėsta. Ėmiau lankyti grupinius užsiėmimus, viską apie savo būklę pasakiau mylimajam. Ačiū Dievui, jis pasakė, kad tebemyli mane...
Noriu palinkėti visiems išlikti žmogiškiems net šiais sugyvulėjusiais materializmo ir savanaudiškumo laikais. Juk esame žmonės, ta pati padermė, tad kodėl dėl savo laimės aukojame kitų...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mylimojo ar mylimosios išdavystė – skaudi patirtis, dažnai visiškai apverčianti gyvenimą. Nors neištikimybė – itin nemaloni, ryžtingiems žmonėms dažnai pasiseka apie ją pamiršti, rasti naują meilę ir judėti į priekį. Bet ką daryti, kai smūgis – dvigubas, o išduotas buvai dviejų mylimų žmonių, jiems nusprendus būti kartu?
Deja, DELFI skaitytojai ne kartą yra dalijęsi skaudžia patirtimi, kai teko susitaikyti su dviejų mylimų žmonių netektimi.
Viena mergina pasakojo, kad su jos mylimuoju pradėjo draugauti jos geriausia draugė.
„Po mėnesio kančių viena pažįstama draugė pasakė mačiusi mano vaikino automobilį prie mano geriausios draugės namų. Buvau šokiruota ir neiškentusi paskambinau tai „geriausiai“ draugei ir pasiūliau susitikti. Susitikusi su ja nevyniojau žodžių į vatą ir paklausiau, ar tiesa, kad mano vaikinas buvo pas ją. Ji pradėjo sakyt: „Juk jūs seniai išsiskyrėte, kodėl negaliu būti su juo, jis mane myli, o ir aš jam neabejinga, neturiu dėl ko atsiprašinėti tavęs. Aš nežinojau kad jis tau taip vis dar rūpi.“ Tokie jos žodžiai sudaužė mano širdį“, – anksčiau skiltyje DELFI Pilietis yra rašiusi ji.
Kita moteris tikino, kad jos vyras ją išdavė su savo seserimi.
„Namus palikus paskutiniam svečiui, pati šokau į automobilį ir nulėkiau prie pokalbio telefonu metu girdėto viešbučio. Ten pamačiau savo vyro automobilį. Ėjau prie jo, kai tuo metu pro viešbučio duris pamačiau išeinant savo seserį, meiliai prisiglaudusią prie mano vyro. Man pasidarė bloga, nualpau“, – skaudžią patirtį yra pasakojusi moteris.
Tema – skaudi, todėl prašome Jūsų pasidalyti patirtimi ir papasakoti, kaip tokioje situacijoje elgėtės, atsigavote po apgavystės, patarti išgyvenantiems ar išgyvenančioms tą patį. Kaip atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais, apsidrausti, kad tokia nelaimė gyvenime nebenutiks? Kviečiame pasidalyti savo mintimis ir istorijomis, kurias publikuosime anonimiškai.
Trijų patirčių autoriams padovanosime 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.