Į mokyklos suolą sugrįžusi J. Arlauskaitė-Jazzu – apie netikėtus gyvenimo posūkius ir pirmuosius kartus

Prieš 12 metų dėl svajonės tapti garsia atlikėja ir dainų kūrėja mokyklą skaudančia širdimi palikusi ir toliau mokslus konservatorijoje krimtusi Justė Arlauskaitė-Jazzu pirmadienio rytą netvėrė savo kailyje. Žengdama per Vilniaus „Minties“ gimnazijos durų slenkstį ji ir graudinosi, ir juokėsi tuo pat metu. „Jaudulys tikrai kaip prieš pamokas, kai kažko neišmoksti“, – sakė žvaigždė.

Prieš pat spalio 5-ąją – Tarpautinę mokytojų dieną – savo buvusią mokyklą aplankiusi Justė tapo DELFI ir Švietimo ir mokslo ministerijos projekto „Tautos mokytojas“ dalimi. Išskirtinį projektą sudaro straipsnių ciklas apie mokytojus bei mokyklinį gyvenimą ir „Tautos mokytojo“ rinkimai.

Justė pasakojo kasmet sau duodanti pažadą per mokytojų dieną aplankyti didelę reikšmę jos gyvenime turėjusius ugdytojus, tačiau čia pat susigėdo – juk iki šiol to padaryti nepavyko.

„Galbūt šie metai bus lemtingi“, – nusišypsojo Justė.

Pirmasis žmogus, ankstyvą pirmadienio rytą pasitikęs Justę mokyklos prieigose – ilgai jos laukusi auklėtoja Nijolė Gudžiūnienė. Buvusią auklėtinę ji priėmė išskėstomis rankomis – taip, tarytum jas sietų ne Justės juokais pavadintas „mokytojos ir mokinės statusas“, o artimas motinos ir dukros ryšys.

N. Gudžiūnienė – ne tik Justės auklėtoja, bet ir kūno kultūros mokytoja. Judri moteris, regis, iš džiaugsmo nenustygo vietoje – vis paimdavo Justę už rankos, meiliai apkabindavo, dalijosi prisiminimais ir pasakojo, kas gi per šitiek metų pasikeitė jų mokykloje.

Atlikėja prisipažino, kad auklėtojos vedama kūno kultūros pamoka anuomet tikrai nebuvo jos mėgstamiausia. „Vis turėdavau kokį raštelį“, – juokėsi Jazzu ir mokytojai papasakojo, kad dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis, mat viena iš jos gyvenimo aistrų tapo... boksas.

J. Arlauskaitės-Jazzu vizitas nudžiugino ir gimnazijos direktorę Teresą Sakalauskienę, atlikėją lydėjusią kiekviename žingsnyje. Užsuko jos ir į vadovės kabinetą. Justė, dar prieš įžengdama, pajuokavo, kad ten kadaise jau yra buvusi!

Gimnazijos trečiokams pirmadienis buvo išties įsimintinas, mat nuskambėjus skambučiui vietoje mokytojos jie išvydo... Justę.

„Tik prie lentos nekvieskit!“ – juokėsi Justė.

Atlikėja prisipažino, jog šiek tiek jaudinosi stovėdama prieš klasę. O juk tūkstantinei miniai koncertuoti jai – vieni juokai!

Su mokiniais Justė pasidalijo savo istorija, kai, būdama 10-oje klasėje, mokslus iškeitė į svajonę dainuoti. Palikusi gimnaziją Justė toliau mokslus krimto Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje.

Nors „Minties“ gimnaziją atlikėja paliko skaudančia širdimi, ji džiaugėsi, kad mokytojai buvo supratingi ir tikino esanti iki šiol jiems dėkinga už palaikymą.

„Man buvo labai sunku išeiti iš savo mylimiausios mokyklos. Mes turėjome nerealią klasę, jie buvo geriausi mano draugai. Ir palikti nuostabiausią auklėtoją, kuri mus kiekvieną individualiai ir visus kartu puikiai suprato, buvo be galo sunku. Bet mokytojai matė, į kurią pusę mane timptelėjo gyvenimas“, – sakė J. Arlauskaitė-Jazzu.

Justė teigė apie kitą profesiją niekada negalvojusi. Bet mokytis kažko naujo ji, vis tik, nori – ir net labai.

„Link 30-ies atėjo noras mokytis kažko naujo. Labai pasiilgau viso mokymosi proceso, tad pradėjau galvoti apie teatro režisūros studijas. Žinote, nuo savęs toli nepabėgsi... ir nereikėtų“, – ateities planus atskleidė atlikėja.

J. Arlauskaitė-Jazzu mokiniams sakė, jog kiekvienas žmogus turėtų užsibrėžti naujų siekių. Tam, kad nesudarytų sau komforto zonos, kad visuomet progresuotų.

„Išmokti kažką naujo, įgyti alternatyvią specialybę, jei tik yra laiko ir noro – tikras privalumas“, – mokiniams sakė Justė.

Gimnazistams atlikėja parodė ir pirmąją savo tatuiruotę. Viena jos dalių – raidė M – yra skirta meilei, muzikai ir mamai. Ir ne tik!

„Važiuodama čia pagalvojau, kad M raidė reiškia ir „Minties“ mokykla“, – sakė atlikėja ir prapliupo juokais.

Svaiginančiai karjerai pamatus Justė klojo būtent čia – „Minties“ gimnazijoje. Sako, čia kūrė pirmąsias dainas, čia – ir pirmąsyk koncertavo.

„Tai aukščiausio lygio koncertų salė!“ – pravėrusi aktų salės duris prakalbo Justė, mat pirmieji jos klausytojai būrėsi būtent šioje vietoje.

Garsi atlikėja pasakojo, kad pirmosios jos dainos gimė taip pat mokykloje. Ją įkvėpdavo iš mokyklos kiemo atsiveriantys vaizdai. Sako, didžiausias įkvėpimas kurti apimdavo būtent rudenį, juk viskas aplinkui – pasakiškai gražu.

„Šios mokyklos kiemas man – viena gražiausių vietų visame pasaulyje“, – emocingai kalbėjo J. Arlauskaitė-Jazzu.

Užsukusi į skaityklą Justė išvydo ir išminties simbolio – pelėdos – piešinį. Čia pat suskubo jį palyginti su savąja tatuiruote – ranką puošiančiu apuoku.

Dar viena nostalgiją dainininkei kelianti vieta – tai muzikos kabinetas. Jame ilgus metus stovintis pianinas – Justės rankų numyluotas.

„Mokytojai leisdavo man pravesti muzikos pamokų fragmentus, tad šis pianinas mano pirštais tikrai nugrotas“, – šypsojosi J. Arlauskaitė-Jazzu.

Į savo kabinetą, nuklotą moksleivių pasiekimus sporte įrodančiais medaliais ir taurėmis, Justę pasisvečiuoti pasikvietė ir auklėtoja N. Gudžiūnienė. Nėra jokios abejonės, kad ji yra viena didžiausių Justės gerbėjų, mat mažame kabinete skambėjo mylimiausios auklėtinės dainos.

„Čia daug laiko praleidome kalbėdamos. Tai buvo mokytoja, su kuria galėjau diskutuoti ir dalintis savo išgyvenimais“, – sakė Justė ir pridūrė, kad geras mokytojas – tai tas žmogus, pas kurį gera ateiti ir tiesiog draugiškai pasikalbėti.