Iki tol visos kitos aplink namus Fabijoniškėse buvusios parduotuvės buvo kitokios, „sovietinės“, o ši atrodė labai „vakarietiška“ (bent taip kalbėjo tėvai). Kitos parduotuvės buvo panašios į parduotuves kaime Vydeniuose, prie Varėnos, tik didesnės. Kur prašai už prekystalio stovinčios tetos „Love Is“ ir plombyro, ji tau paduoda. Arba su mama ir sese stovi pasiskirsčius prie skirtingų prekystalių eilėse toje pačioje parduotuvėje, kad pavyktų greičiau atstovėti eiles ir įsigyti skirtingų produktų.
O čia pirmą kartą pamačiau vežimėlius maisto prekėms, ir krepšelius, su kuriais gali pats naviguoti parduotuvėje ir rinktis prekes pats, jas paliesti! Ten buvo ir atskiri mėsos ir pieno produktų skyriai, į kuriuos reikėdavo įeiti – šaldytuvai, į kuriuos su sese landžiodavome pirmyn ir atgal pro tokius kabančius plastiko gabalus. Koks kosmosas visa tai atrodė!
Bet geriausia, kad čia pirmą kartą nusipirkome ir paragavome traškučių (dievaži, meilė traškučiams liko iki šiol). Pirmą kartą čia pirkome ir vokiškos kavos, šokoladuką, kurio vieną batonėlį peiliu dalindavome į keturias dalis visai šeimai. Vėliau atsirado maišeliai su mažais šokoladiniais batonėliais, kuriuos slapčia vis traukdavome su sese iš spintelės ir slėpdavome tuščius popierėlius.
Dar labai gerai pamenu, kaip Fabijoniškėse su drauge eidavome į pusiaukelėje tarp mūsų namų įsikūrusią parduotuvę su atskiru dideliu raštinės reikmenų skyriumi – pažioplinėti tarp gausybės spalvotų lapų ir rašiklių, nes kitose parduotuvėse nebuvo tokios įvairovės. Ir savo dienpinigius leidome jiems arba taupėme dezodorantui (reklamų paveiktos kažkaip labai jo norėjom) bei naujai „Sel“ kasetei. Atrodė, kad gyvenimas pasikeis iš esmės nusipirkus šiuos daiktus.
Ir pasikeitė – tik ne vien dėl to, kad juos nusipirkome. Dėl to, kad dabar, jeigu uoliai stengiesi ir sieki, Lietuvoje gali įsigyti bet ką. Bet kurioje parduotuvėje, kurios ant kiekvieno kampo, gali rasti, ko tik širdis geidžia – jokio deficito. Ir, svarbiausia, jeigu tai jose parduodama, vadinasi, žmonės perka – gali sau tai leisti.
Man tikrai labai gera gyventi Lietuvoje ir neketinu iš jos išvykti ilgam. Jokiu būdu nenoriu įžeisti emigravusių tautiečių, tačiau pastaruoju metu gausūs tekstai iš serijos „Lietuvoje gyventi neįmanoma“ ir įkvėpė parašyti šį tekstą – čia gyventi tikrai įmanoma ir netgi labai gera.
Čia maži atstumai ir palyginti nedidelės išlaidos būstui. Paslaugų kokybė daugeliu atveju – nepriekaištinga, o jeigu priekaištinga, dėl kliento viskas daroma, kad tai pasikeistų. Ne taip kaip, tarkim, Belgijoje, kur niekas nesistengia teikti kokybiškos paslaugos (pvz. aptarnavimo), nes žmonės keičiasi, jų visada bus ir niekas neturi vilties įgyti lojalių klientų. Čia visiems rūpi kitų nuomonė ir kad ji būtų gera, dėl to stengiamasi. Čia klesti kultūra, sporto renginiai – tik spėk planuoti laiką.
Šias ir daug kitų priežasčių, kodėl Lietuvoje gyventi gera, vardinau ir Klaipėdoje lankant draugus netyčia sutiktiems emigrantams iš Norvegijos, kur šie sakėsi statantys pastolius. Dailiai nuaugę vyrukai (sporto salėje, sakė, leidžia visą laisvalaikį, nes daugiau nėra, ką ten veikti), deja, labai skundėsi, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma, dėl to ir išvažiavo. Nuoširdžiai susirūpinusi prašiau argumentuoti dėl ko.
Gavau atsakymą: „Negi turiu čia dirbti už 800 eurų ir neturėti galimybės užsidirbti daugiau? O dar ir iki tų 800 eurų kiek reikia atkentėti. Ten va išvažiavom ir iškart „babkes normalias vartom“. Pasiteiravau, kodėl jie neturėjo galimybės čia užsidirbti daugiau? Papasakojau, kad man pasisekė – aš jau seniai perkopiau jų minėtą atlygio ribą. Iki tol „iškentėjau“ daug mokslų, nedidelių atlyginimų, pradėjau nuo 200 litų, pirmame kurse gaudavau 500 litų, vėliau nuosekliai ir kantriai mokiausi ir augau, visada dirbau, dabar jau galiu gyventi tikrai oriai. Gavau atsakymą: „Dar ko – kiek čia galima mokytis, kentėti ir vargti be babkių, kai dar neaišku, ar prisimokęs uždirbsi daugiau. Norisi iškart gerai gyventi“.
Kaip minėjau, tikrai nenoriu nieko įžeisti, pabendravome tikrai maloniai ir man buvo įdomu išgirsti kitokią nuomonę, konstruktyvios kritikos šaliai (taip, dėl politinių aspektų jos turiu nemažai ir pati), tačiau jos neišgirdau. Ir dar kartą įsitikinau, kad gyvenimu Lietuvoje labiausiai džiaugiasi tie, kurie raško savo sunkiu darbu ir pastangomis sunokintus vaisius. Tie, kurie žino, kad viskas iš esmės priklauso nuo jų pačių ir labai daug ką galima pakeisti į gera. Ir kad norint suvalgyti šokoladinį batonėlį gali jį rasti ir leisti sau nusipirkti. Ar net du.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!