K. Girnius. Kenksmingos prezidentės antipatijos

Prezidentė neturi nei mėgti, nei gerbti kurios nors politinės partijos. Nors Konstitucija nurodo, kad prezidentas turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose, tai nereiškia, kad jis turi būti neutralus stebėtojas, lygiai vertinantis visas šalies politines partijas.

Jis neturi pareigos slėpti savo nuostatų, gali atvirai teigti, kad Lietuvai bus geriau, jei kitos jėgos valdys Lietuvą. Bet prezidento antipatijos tampa nepriimtinomis, kai jos apsunkina pastangas priimti Lietuvai naudingus įstatymus. Prezidentės priešiškumas premjero Algirdo Butkevičiaus ir valdančiosios koalicijos atžvilgiu pradeda kenkti šaliai.

Praeitą mėnesį premjeras patvirtino, kad jau kelis mėnesius jis tiesiogiai nebebendrauja su prezidente, kad jo pokalbiai su D. Grybauskaite nutrūko po vadinamojo Vijūnėlės dvaro skandalo. Prezidentūra nepaneigė A. Butkevičiaus teiginių. Jos štabas BNS informavo, kad „dalykiniai klausimai su Vyriausybe derinami patarėjų lygmenyje“. Tai, kad nevyksta susitikimai su premjeru, kuris turi svarbiausią vaidmenį priimant įstatymus, akivaizdžiai tenkina prezidentę, kaip ir padėtis, kurioje svarbiausi klausimai derinami patarėjų lygmenyje. Tai reiškia, kad net palankiausiomis aplinkybėmis tie klausimai derinami minimaliai, nes diskusijose dalyvaujantys negali tarti reikšmingesnio žodžio. Reikia prisiminti, jog prezidentė kadaise atvirai nuvertino patarėjų ir komandos svarbą. Komanda turi pristatyti medžiagą, o ji pati darys sprendimus.

A. Butkevičius pasiskundė, kad Lietuvos partneriai žino apie pašlijusius jo ir prezidentės santykius. „Mano kolegos, kitų valstybių ministrai pirmininkai, tą informaciją turi ir man dažnai užduoda klausimą, neoficialiai, bet prie kavos puodelio, kodėl yra tokie atvejai, ar tai yra tiesa ir taip toliau.“ Tokia vaikiška prezidentės laikysena nedidina Lietuvos autoriteto, bet nereikia pervertinti pasekmių. Ne tik Lietuvoje premjerai ir prezidentai atvirai vieni kitus puldinėja. Čekijos prezidento V. Havelo ir premjero V. Klauso santykiai buvo išskirtinai blogi. Ispanijos partijos jau beveik metus negeba sudaryti Vyriausybės, tad turbūt reikės skelbti trečiuosius parlamento rinkimus. Ir Lietuvai tai ne naujiena: konservatoriams laimėjus rinkimus 1996 m., naujieji ministrai ne visada paisydavo prezidento Algirdo Brazausko kvietimo pasikalbėti.

Prezidentės užsispyrimas, nenoras ar negebėjimas įveikti savo priešiškumą pradeda kenkti Lietuvai. Darbo kodeksas yra labai svarbus, bet ir nepaprastai sudėtingas įstatymas. Juo siekiama padaryti Lietuvą patrauklesnę užsienio investuotojams, bet ne darbuotojų sąskaita. Tik pasakose avis lieka sveika, o vilkas sotus. Tikrovėje ir viena, ir kita pusė turi praryti karčias piliules.

Jei prezidentė matė, kad Darbo kodekso projektas perdėm palankus darbdaviams ir nepakankamai apsaugo pažeidžiamas darbuotojų grupes, kodėl ji iš anksto nemėgino įtikinti Seimą pataisyti projektą, kad jis labiau apsaugotų darbuotojų interesus? Ar ji pakvietė Seimo frakcijų vadovus pasitarimui, ar stengėsi įpiršti optimalius savo variantus?

Kęstutis Girnius

Manytum, kad prezidentė, suprasdama ypatingą įstatymo svarbą, nebūtų gailėjusi pastangų, mėgindama rasti tinkamiausią sprendimą, ir laiduoti, kad į įstatymą būtų įrašomos nuostatos, kurios, jos nuomone, buvo svarbiausios, pvz., tos, kurias ji pasiūlė vetuodama įstatymą. Jei prezidentė matė, kad įstatymo projektas perdėm palankus darbdaviams ir nepakankamai apsaugo pažeidžiamas darbuotojų grupes, kodėl ji iš anksto nemėgino įtikinti Seimą pataisyti projektą, kad jis labiau apsaugotų darbuotojų interesus? Ar ji pakvietė Seimo frakcijų vadovus pasitarimui, ar stengėsi įpiršti optimalius savo variantus? Net galingieji JAV prezidentai į Baltuosius rūmus kviečia Kongreso lyderius tartis, skambina atskiriems Senatoriams ar Atstovų rūmų nariams, prašydami palaikymo, siekdami pakeisti jų nuomonę. Pirmenybė teikiama šalies gerovei, ne asmeninėms ambicijoms, ar savo svarbos pabrėžimui.

Nebuvo jokių garantijų, kad pokalbiai būtų sėkmingi, kad prezidentė įtikins Seimą palaikyti jos nuostatas. Bet po uždarų derybų ji galėtų eiti viešumon ir išreikšti savo nepasitenkinimą ir nuogąstavimus, daryti spaudimą, versti Vyriausybę pateisinti savo poziciją. Populiari prezidentė turi daug svertų, bet jie nieko neverti, jei nevartojami.

Seimui priėmus įstatymą, ji galėjo dar kartą mėginti įtikinti Seimą pataisyti kai kurias įstatymo nuostatas. O prieš vetuodama įstatymą, D. Grybauskaitė turėjo surengti spaudos konferenciją ar kokį nors kitą viešą pasirodymą ir paaiškinti, kodėl įstatymas jos netenkina, kaip ir kodėl jį reikia keisti. Sunku įsivaizduoti, kad tokiu atveju Seimas nebūtų atsižvelgęs į jos norus. Bet to nebūta. Prezidentės nuostatas ir priekaištus aiškino jos patarėja, viena iš tų, kurios, prezidentės žodžiais, jai pristato medžiaga. Bet patrepsėti nebuvo gana, Seimas atmetė jos veto. Net po to nepakito prezidentės modus operandi. Prezidentės lakonišką verdiktą – „šį Seimo sprendimą vertins rinkėjai“ – perdavė ne pati prezidentė, bet jos spaudos tarnyba.

Prezidentės santykiai su dabartine valdančiąją koaliciją yra itin įtempti. Pasibaigus antrajam 2012 metu parlamento rinkimų ratui, ji kategoriškai pareiškė, kad formuojant Vyriausybę negali dalyvauti Darbo partija, kuri „įtariama dėl „juodosios buhalterijos“ ir neskaidrios veiklos ir kurios lyderiai yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje.“ Prezidentė pasakė, kad palaikys tik tą politinę jėgą, kuri suburs valdančiąją daugumą be darbiečių. Jos norų nebuvo paisoma. Dar kurį laiką ji palaikė ganėtinai korektiškus santykius su socdemais. Bet pernai lapkritį prezidentei besilankant Rumunijoje, jos spaudos tarnyba (vėl ta tarnyba) išplatino pareiškimą, nurodantį, kad „didžiausią populiarumą turinčią politinę partiją vienas po kito krečiantys skandalai ir net prie premjero aplinkos priartėjęs korupcijos šešėlis menkina žmonių pasitikėjimą šalies politine sistema.“ Po kelių mėnesių Grybauskaitė aiškino, kad ji niekada daug nesitikėjusi iš šios Vyriausybės, tad mažai ir reikalavo. Galėjo pridurti, kad ir mažai bendravo.

Prezidentė nemėgsta socdemų, nenori, kad jie laimėtų rinkimus. Ji turi teisę į savo nuomonę ir neturi jos slėpti. Ji net galėtų tiesmukai agituoti už dešiniuosius, panašiai kaip Adamkus palaikė Naujosios politikos partijas per 2000 m. Seimo rinkimus. Bet Adamkus gebėdavo įveikti savo išankstinės nuostatas, nesielgdavo, kaip ta išleptina mergaitė Jono Avyžiaus apysakoje vaikams „Aštuonetas iš Trepsės namų.“ Ir dėlto Lietuvai buvo geriau.