Kiek tik save pamenu, be galo mylėjau ir myliu gyvūnus (ypač šunis), todėl, kol dar Vėtra nebuvo papildžiusi mūsų šeimos, mes su vyru jau auginome tris šeškus ir apie šunį, galima sakyti, net neleidome sau pagalvoti. Vis dėlto, matyt, likimas taip lėmė, kad būtent Vėtra 2016 m. vasario 5 d. apsigyveno mūsų namuose.
O viskas prasidėjo nuo to, kad vienai iš Šiauliuose esančių gyvūnų prieglaudų paskelbus „Krikštatėvių programą“, su vyru nusprendėme: kadangi negalime sau leisti auginti šuns, tai bent jau kiek galėsime, tiek padėsime vienam iš esančių prieglaudoje. Susisiekėme su prieglaudos vadove ir sutarėme kitą dieną susitikti ir susipažinti su tuo metu laikytais šunimis.
Atvykę į vietą, kur glaudėsi šuneliai (tuo metu buvo sausio mėnuo ir lauke spaudė 20 laipsnių šaltukas), pamatėme Vėtrą – sušalusią, liūdnomis akimis ir vizginančią uodegą. Nuo tos dienos pradėjome savanoriauti šioje prieglaudoje, stengdavomės kiek įmanoma dažniau atvykti ir kuo daugiau laiko praleisti su ten esančiais šuneliais, ypač su Vėtra. Vieną dieną sulaukėme prieglaudos vadovės skambučio ir pasiūlymo savaitgaliui priglausti Vėtrą, kadangi jai buvo atlikta sterilizacija, po kurios buvo reikalingi šilti namai ir ramybė. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad Vėtra pas mus pasisvečiuos tik savaitgalį. Tačiau atėjus sekmadieniui supratome, kad negalime leisti jai grįžti prie būdos į 20 laipsnių šaltį. Taip mūsų gausią šeimyną papildė dar viena šeimos narė – Vėtra.
Kokia ji? Turbūt jau pats vardas pasako, koks tai šuo. Ji yra be galo energinga, labiau už viską mėgstanti bėgti, greitai besimokanti ir labai mus mylinti kalytė. Jau pirmąją savaitę pastebėjome, kad Vėtra iš savo buvusių gyvenimų su savimi atsinešė gilius vidinius randus, t.y. kalytė nebuvo sociali, nežinojo, kaip reikia žaisti su kitais šunimis, prisibijojo svetimų vyrų. Nusprendėme kreiptis į dresūros mokyklą, kurioje mums suteiktų daugiau informacijos, kaip elgtis ir nuo ko pradėti, norint padėti jai atsikratyti visų baimių.
Praėjus keturiems mėnesiams Vėtra jau mokėjo visas pagrindines komandas: sėdėti, stovėti, gulėti, šalia, „mirk“, paliesk, ieškok. Vis dėlto, Vėtrai iki šiol nelabai patinka kitų keturkojų draugija, taigi su tuo dar dirbame.
Vėtra turi pačias išraiškingiausias ir liūdniausias akis. Tėvai ir pažįstami neretai juokauja, kad Vėtra visada atrodo liūdna ir, be abejo, šiuo „privalumu“ pasinaudoja, norėdama gauti skanesnį kąsnelį.
Nepaisydami jos reakcijos į kitus keturkojus ir bailumo, nenuleidžiame rankų ir tikime, kad ne tik Vėtrai, bet ir kiekvienam šuneliui, atsidūrusiam prieglaudoje, turi būti suteiktas antras šansas turėti geresnį ir visavertį gyvenimą. Svarbiausia – šeimininkų noras ir įdėtas darbas.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.