Ir atrodo, kad jos niekada nekamuoja jokios problemos – tvirtai savimi pasitikinti ir elegantiška ji pozuoja įvairiuose vakarėliuose, o tai, kad šalia nestovi joks palydovas, moteriai, rodos, nekelia jokio diskomforto.
– Daugeliui jūs galite būti tikrai stiprios moters pavyzdys – atrodote visada savimi pasitikinti ir turinti tvirtą pagrindą po kojomis. Ar pati save laikote stipria moterimi, o gal tai tik įvaizdis?
– Pasakysiu taip – gyvenimas mėto ir vėto į visas puses, o aš vis išsilaikau. Taigi iš dalies save galiu priskirti prie stiprių moterų.
Mes visi gyvename savo gyvenimą, kuris nėra lengvas, kuriame būna gerų ir blogų akimirkų. Stipresni žmonės prieš tas sunkias akimirkas atsilaiko geriau, o kiti pasiduoda: pradeda stipriai gerti, įklimpsta į narkotikus, suserga depresija ar pan. Gyvenimas niekam nėra lengvas. Stiprūs žmonės taip pat turi įvairių problemų.
Kad save patikrintum, neturi susiklostyti kažkokios aplinkybės – mes visi be išimties išgyvename lengvesnius ir sunkesnius periodus. To neišvengsi, tai natūraliai visus paliečia.
Kaip tokioje pačioje nepalankioje situacijoje pasielgs vienas ir kitas, yra didelis skirtumas. Vieni pasimeta, antri apskritai nusivilia gyvenimu, o kiti kapstosi, bando išplaukti. Štai tokie žmonės, mano nuomone, yra stiprūs. Jie visada kovoja su blogais reiškiniais ir stengiasi nepasiduoti. Aš taip pat esu prie tokių žmonių. Aš visada kovoju.
– Ne vienerius metus sukatės versle. Nors moteris vadovė šiandien jau tarsi ir kasdienybė, vis dar esame pripratę, kad nuosavą verslą dažniau valdo vyrai. Galbūt dėl šios priežasties atrodo, kad moterims šioje srityje dirbti ir tvarkytis kiek sudėtingiau. Kaip yra iš tikrųjų?
– Darbas yra darbas, gyvenimas yra gyvenimas. Jeigu ateini į kokią nors vietą, kur bendrauji su žmonėmis, tai visas savo problemas reikia palikti už tų durų. Nereikia kitiems žmonėms užkrauti savų rūpesčių, negalima per daug visiems pasakotis, su iškilusiais sunkumais reikia stengtis susidoroti pačiam. Aš kaip galėdama stengiuosi taip daryti. Ir manau, kad daugelis tų, kurie vadinami linksmais žmonėmis, irgi taip daro, nes visi mes turime problemų – visi visi be išimties.
Taigi darbą nuo asmeninio gyvenimo stengiuosi atriboti. Aš su malonumu dirbčiau mažiau, tik taip neišeina, vis tiek reikia dirbti. O kad atrodau nuolat besišypsanti, tai nereiškia, kad vakarėliuose užsidedu kaukę. Tiesiog per daug daug metų aš išmokau atskirti darbą nuo poilsio. Aš stengiuosi – išėjau, problemos pamirštos. Žinoma, tų problemų visada yra, jų ištrinti negali. Tačiau sugebėjimas darbą atriboti nuo poilsio yra labai didelis visų verslininkų pasiekimas.
O būdama moteris šiais laikais papildomų sunkumų versle tikrai nepatiriu. Verslo pradžioje dar susidurdavau su niekuo nepagrįstu požiūriu, kad moteris yra kvailesnė, bet dabar tokių dalykų tikrai nebėra. Jokio skirtumo, ar tu esi moteris, ar vyras. Dabar pirmiausia žiūri į tavo darbines savybes, o ne į lytį.
– Vilniuje jau kuris laikas naujiems restoranams, kavinėms išsilaikyti vis nesiseka, o jūsų restoranas („Amatininkų užeiga“ – DELFI) veikia jau daug metų, tačiau turbūt būtų naivu tikėtis, kad šis verslas nesusiduria su problemomis?
– Problemų buvo 1989 m., Sovietų Sąjungos laikais, kai tik nusprendėme pradėti verslą. Tai buvo didžiausias iššūkis mano gyvenime. Sunku buvo tą verslą vystyti, dirbti šitoje srityje ir neužmigti ant laurų, nes kai kas juk užmiega.
Šiuo metu su kolegomis – aš jų nelaikau konkurentais – tarpusavyje juokaujame, kad dešimt vietų atsidaro, dešimt užsidaro. Išties yra labai didelė kaita, todėl darbe niekada negalima atsipalaiduoti, kitaip rezultatai greit pasimatys ir tu atsidursi toje dešimtyje, kurie dingsta po trijų mėnesių, po pusės metų ar po metų. Beje, aš visada noriu, kad šalia įsikurtų geras kolega, nes tuomet žymiai paprasčiau bendrauti. Juk smagu susitikus su juo išgerti kavos, o dar smagiau išvažiuoti atostogauti. Taip aš ir darau.
Aš nuolat sakau, kad ranką reikia laikyti ant pulso – tai yra varomoji jėga. Gyvenimas toks – atsipalaiduoti negalima. Ir patirtis čia niekuo dėta, nes kiekvieną dieną ta patirtis kinta, keičiasi įstatymai, kiti dalykai, didėja emigracija. Reikia ištisai galvoti, kaip tas problemas spręsti.
– Dažnai pasakojate apie savo keliones aplink visą pasaulį. O kaip dar atsipalaiduojate? Ką veikiate, po darbų, kai nesiruošiate jokiai tolimesnei išvykai?
– Jei kas nors taip įsivaizduoja, galiu pasakyti, kad aš tikrai nesėdžiu namie viena ir nesidžiaugiu ta vienatve. Paprasčiausiai aš neturiu laiko viena namuose sėdėti, esu gana užimtas žmogus, daug keliauju, dirbu, be to, turiu didelį ratą draugų – tai gimtadieniai, tai šiaip susitikimai, vakarienės.
Darbo dieną namo grįžtu tik aštuntą–devintą, tai kada ten dar džiaugtis vienai? Pareini ir tik džiaugiesi, kad spėji su buitimi ką nors susitvarkyti. O savaitgaliai praktiškai visi užimti.
Aš tiesiog dievinu laiką, praleistą kartu su savo šeima – savo dukromis, sesers šeima, jos anūkais, tada aš geriausiai atsipalaiduoju. Kartais labai smagu su visais sėdėti sodyboje kokias tris dienas – tai nuostabu.
O kitas mano atsipalaidavimo būdas – kelionės. Jau pusei metų susiplanavau tris keliones – artimiausiu metu manęs laukia Ispanija, po to Brazilija, o dar vėliau – Kolumbija. Aš dievinu pažintines keliones, mėgstu keliauti ir pažinti naujas šalis, susipažinti su kitokiomis kultūromis. Į tokias keliones leidžiuosi su kuprinyte ir kedukais. Man patinka ir poilsinės kelionės, į jas leidžiuosi su draugais ar draugėmis.
– Lietuvoje skiriasi vis daugiau šeimų. Jūs ir pati išgyvenote skyrybų procesą, o štai jūsų dukra neseniai ištekėjo. Ar pati ryžtumėtės dar kartą sumainyti žiedus, o gal praradote tikėjimą santuoka?
– Po savo skyrybų tikrai nepraradau tikėjimo santuoka. Kiekvienas atvejis yra individualus. Niekada negalima sakyti ne, bet reikia stengtis, kad viskas būtų gerai. Aš turiu daug nuostabių draugų šeimų – tai yra puikūs pavyzdžiai.
Pačiai man santuoka nereikalinga – pavardės keisti nesiruošiu, ji mane tenkina, pinigų man taip pat nereikia, vaikų nebegimdysiu. Taip, kad aš į tai žiūriu labai paprastai.
– Ačiū už pokalbį.
