Rekordiniai metai jam garantavo ne vieną pasiūlymą užsienyje, tačiau Edinburgo „Hearts“ klubo kapituliacija ir ne laiku pasipylusios traumos tą pasiūlymą sąrašą gerokai sutrumpino.
2013 metus puolėjas pasitiko egzotiškajame Brunėjuje. Asmeniškai jam sekėsi visai neblogai, tačiau klubui – ne. Turbūt tai buvo pagrindinė priežastis, dėl ko A. Rimkevičius Brunėjuje neužsibuvo. Legionieriaus karjera baigėsi ir jis grįžo į Lietuvą... į pirmos lygos klubą Kauno „Stumbras“.
Su šia komanda išaugo pirmos lygos marškinėlius, tapo nugalėtoju ir iškovojo kelialapį į aukščiausiąjį šalies divizioną. Tiesa, traumos ir toliau išliko ryški futbolininko palydovė, tad besibaigiant šiam sezonui, 33-ejų metų puolėjas atsisveikino su „Stumbru“ ir, apskritai, su futbolu.
„Dabar toks laikas, kad užsiimu bet kuo, kas papuola. Tiesą sakant, kol kas nežinau kur save realizuoti. Visada buvau pripratęs eiti į treniruotes, o dabar to nebedarau. Pradėjau keliauti. Aplankau vis kitas šalis, mąstau kaip gyventi be futbolo, bet konkretaus plano dar neturiu. Kol kas neįsivaizduoju, ką veiksiu gyvenime“, - pokalbį su portalu futbolas.lt pradėjo A. Rimkevičius.
– Sakykite, kodėl toks sprendimas priimtas nepasibaigus sezonui? Kodėl nelikote „Stumbre“ iki jo pabaigos?
– Tai buvo portugalų sprendimas. Pasakiau jiems, kad man reikalinga operacija, o po to ilga reabilitacija. Iš pradžių jie pasakė, kad lauks, tačiau... nesulaukė. Iš tikro, užtrukau su ta operacija. Daug tyrimų, eilės. Tada sužinojau, kad kol nepasveiksiu alga man nepriklauso, o priklausys tada, kai vėl pradėsiu žaisti. Taip ir sudėliojome taškus ant „i“. Taip ir baigiau karjerą sezono metu.
– Galima sakyti, kad su „Stumbru“ jūs užaugote. Ar tiesa, kad atvykus portugalams, tas klubas tapo nebe tas?
– Sakyčiau, kad jiems atvykus, klubas tapo profesionalesnis. Nors rezultatai kol kas tokie patys, bet yra tikimybė, kad jaunimas turės daugiau perspektyvų. Aišku, jei tas portugalas ne burtų knygą skaito (šypsosi). Man asmeniškai, atvykus portugalams, tapo nebe toks mielas.
– Per paskutinius porą metų, kai sužinodavote Kauno savivaldybės finansinius paskirstymus, juos drąsiai kritikuodavote. Sakykite, ar kas nors jums paaiškino, kodėl „Stumbras“ buvo taip skriaudžiamas?
– Ten daug povandeninių srovių. Kas kaip nori, tas taip skirsto. Gal Laimis Bičkauskas turėjo geresnį priėjimą prie savivaldybės. Aš nežinau. Dabar futbolo komandą krepšinio klubas remia, tai priėjimai tapo dar geresni. Man natūraliai buvo pikta, kai pirmoje lygoje užėmėme pirmą vietą, o „Spyris“ – ketvirtą, tačiau jie gavo vienuolika kartų didesnį finansavimą. Ir politikai galėtų patylėti, o nenusišnekėti, kad sprendimas priimtas dėl to, kad jų ekipa tai futbolo mokykla. „Stumbras“ taip pat augina futbolininkus tiek Kaunui, tiek visoms Lietuvos rinktinėms.
– Trauma. Dėl ko jums reikalinga operacija?
– Ši trauma yra pasekmė. Man vaikystėje smarkiai buvo lūžusi koja. Problema ta, kad tuo metu buvo pats augimas, o aš metus buvau priverstas gydytis. Gydytojai, pamenu, kalbėjo, kad apskritai nevaikščiosiu, kad nelankstysiu kojos per kelio sąnarį, tačiau aš pasveikau ir į futbolą grįžau su dviguba energija. Aišku, prireikė laiko, kol visus pasivijau. Manau, kad jei ne tas lūžis, būčiau turėjęs dar geresnę karjerą.
Grįžtant prie dabartinės traumos, tai sąnarys dilo greičiau. Pasidariau dvi menisko operacijas – nepadėjo. Kremzlės neliko ir kaulas pradėjo trintis į kaulą. Nepadėjo jokie hialuronai (rūgštis, pagreitinanti audinių ląstelių atsinaujinimo procesus), jokie kaulų sugręžiojimai darant dirbtinius randus.
Skaudėjo per kiekvieną treniruotę, o į rungtynes pastaruosius dvejus metus eidavau su dviguba nuskausminamųjų doze. Galiausiai nebegalėjau normaliai pabėgti. Gydytojai patarė nejuokauti, nes užteks metų, kad prireiks kelio sąnario protezo.
Norėjau dar žaisti, tad ieškojau išeičių. Galėjau rinktis sudėtingą operaciją, atstatant visą kelio sąnario ašį, bet tokiu atveju reabilitacija būtų užtrukusi nuo šešių iki dešimties mėnesių. Įvertinus tai, kad man jau dabar 33-eji, pagalvojau, ar verta? Be to, į šį klausimą padėjo atsakyti pasikeitusi „Stumbro“ valdžia.
– Nebijote, kad taip stipriai pasiilgsite futbolo, jog nuspręsite grįžti?
– Nebijau. Su profesionaliu futbolu baigta. Ačiū, užteks. Geriau užbaigsiu karjerą būdamas ne tik emociniu, tačiau ir žaidybiniu lyderiu. Kaip sakoma, reikia baigti laiku (šypsosi).
– Jau žinote, ko labiausiai pasiilgsite iš futbolininko karjeros?
Patiko keliauti su komandos draugais. Visada prisiminsiu, kai su FBK „Kaunu“ vykome į Turkijas ar Sandraugos turnyrus. Patiko paragauti legionieriaus duonos, pabuvoti įdomiose šalyse. Nuostabu buvo atstovauti rinktinėms – tiek jaunimo, tiek suaugusių.
Pavyko įmušti gražių įvarčių. Mušdamas įvarčius, jaučiau nenusakomą malonumą. Manau, kad šio jausmo trūks labiausiai. Trūks emocijų, trūks euforijos.
– Yra dalykų, dėl kurių iki šiol apmaudu?
– Labiausiai apmaudu, kad po nuostabaus sezono Šiauliuose, patyriau traumą ir neišvažiavau į pajėgų klubą, nepaisant to, kad pasiūlymų netrūko. Apmaudu, kad dėl tų pačių traumų nesugebėjau įsitvirtinti Graikijos aukščiausioje lygoje. Ir apmaudu, kad rinktinėje nespėjau sužaisti dešimties rungtynių. Dėl to negausiu širdies ant paskutinių „Stumbro“ marškinėlių (šypsosi).
– Šių metų A lyga. Kokia ji?
– Jeigu vertintumėm lygį, tai jis nepasikeitė. O kalbant apie populiarinimą, viskas įdomiau. Atėjus Deividui Šemberui, padaugėjo akcijų atrakcijų, kaip kad mano minėtos širdys ant marškinėlių. Atrodo, smulkmena, bet vis tiek labai maloni.
– Turite supratimą, dėl ko žmonės taip ignoruoja A lygą?
– Kai bus malonu ateiti į stadioną žmonėms, tai jie ir ateis. Pasakykit, kaip dabar pakviesti žmogų į stadioną, kai varva ant galvos vanduo? Be to, nėra rezultatų, kurie stabdo žmones. Šiaip Lietuvos žmonės futbolą myli, tik reikia investicijų į stadionus, reikia atsižvelgti į žiūrovą ir žinoma reikia rezultatų. Nors šiek tiek.
– Įvardinkite žmones, kurie jūsų manymu labai stipriai prisidėjo prie Lietuvos futbolo, tačiau liko neįvertinti?
– Vladimiras Romanovas. Niekas Lietuvos futbolui nedavė tiek daug pinigų, kiek jis. Šis žmogus mylėjo futbolą, gaila, kad blogi patarėjai neleido jam suvokti realybės.
