Visi skirtingai supranta šeimos modelį, aš laikausi seno, konservatyvaus modelio ir jau 27-ius metus veikiančio idealiai.

Buvo sunkūs laikas – 5 metai – kol supratau pagrindines taisykles, kur žmonos valdos ir kur – mano. Nuo tada atsirado ideali harmonija: mylime vienas kitą nemažėjančia aistra, kartais pasiginčijam, kai norim vienas kitam daugiau pareigų užkrauti, bet tai – tik į naudą, nes visada po bet kokio pasikalbėjimo (iš esmės) tik dar labiau mylimės.

Šeimai labai neigiamą įtaką daro darbas be ribų – tuomet pritrūksta dėmesio vienas kitam ir pradeda kilti įtampa. Laiku tą pastebėjau ir mečiau gerai apmokamą darbą tam, kad daugiau galėčiau būti su šeima.

Gyvenimas šeimoje – tai nuolatinis tobulėjimas, atsidavimas, kartais pasiaukojimas, bet patikėkit, verta. Gauni daug daugiau, nei tenka atiduoti, ir niekas negali atstoti to jausmo, kai žinai, kad visada laukia tavęs grįžtančio į namus, kur pabėgi nuo darbo problemų, randi ramybę, švelnų mylintį žvilgsnį, prisilietimą ir kvapą, nuo kurio svaigsta galva kaip ir prieš 27 metus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Papasakokite, koks jūsų laimingų santykių receptas, kaip ištveriate sunkumus? O gal galite atskleisti, kas ilgai trunkančiuose santykiuose lemia skyrybas?

Galbūt galite pasidalinti artimųjų ar savo patirtimi – kokie ženklai rodo, kad net nugyvenus ne vienerius metus kartu, atskirai gyventi bus maloniau? Galbūt esate iš tų, kurie po ilgos santuokos kartu drįso skirtis? Pasidalykite savo istorija ir sugriaukite nusistovėjusį mitą, kad dviems žmonėms ilgai būnant kartu tiesiog pasidaro nuobodu. O gal manote, kad tai – tiesa?

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“. Anonimiškumą garantuojame! Vienos istorijos autoriui padovanosime knygą.