Kiekvienos mamos košmarą patyrusi moteris ragina kitas pasimokyti iš jos klaidų

Alytiškė Agnė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, – žurnalistė, tačiau šįkart pateko į tokią situaciją, apie kurią norėtų papasakoti ne kaip žinių profesionalė, bet kaip jauna mama, auginanti nė metų neturintį mažylį. Įspūdžiais apie savo gerai pasibaigusį nuotykį jį suskubo pasidalyti feisbuke, kur padėkojo abejingam nelikusiam praeiviui Vaidui Geniui. Beje, kaip vėliau paaiškėjo, taip pat alytiškiui.

Ag­nė pa­sa­ko­ja, kad jai daug ner­vų kai­na­vu­si si­tu­a­ci­ja at­si­ti­ko sos­ti­nė­je, prie vie­no di­de­lio pre­ky­bos cen­tro. Iš­li­pu­si iš automobilio ji už­da­rė du­re­les, nes no­rė­jo iš ba­ga­ži­nės iš­im­ti vai­kiš­ką ve­ži­mė­lį, o ta­da iš­kel­ti iš sa­lo­no sū­ne­lį, bet su­pra­to, kad du­re­lės už­si­ra­ki­no… Vi­du­je li­ko ir ran­ki­nė su rak­tais bei te­le­fo­nu.

Tuo me­tu pro ša­lį iš par­duo­tu­vės ėjo vy­ras ka­riš­ka uni­for­ma.

„Pri­bė­gu­si pa­aiš­ki­nau, kas nu­ti­ko. Jis da­vė sa­vo mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną pa­skam­bin­ti vy­rui. Po to sa­ko: „Ne­si­jau­din­kit taip, ma­no vai­kas ir­gi bu­vo už­si­tren­kęs, tik ne automobilyje, o na­mie. Ta­da iš­spy­riau du­ris. Vis­kas bus ge­rai, pa­ma­ty­si. Aš ga­liu pa­bū­ti, kol at­va­žiuos pa­gal­ba“, – pri­si­me­na Ag­nė.

Pra­ei­vis ne­pa­li­ko jau­nos ma­mos, ap­skam­bi­no vi­sus pa­žįs­ta­mus, su­si­dū­ru­sius su pa­na­šia si­tu­a­ci­ja, pa­gal­bos tar­ny­bas. Tuo pat me­tu jis ra­mi­no Ag­nę ir au­to­mo­bi­lio vi­du­je li­ku­sį ber­niu­ką, ku­ris lai­kė­si la­bai vy­riš­kai. Kai at­va­žia­vo ava­ri­nė au­to­mo­bi­lių at­ra­ki­ni­mo tar­ny­ba ir ma­ma jau lai­kė sū­nų ant ran­kų, ma­žy­lis už drą­są ga­vo do­va­nų – ka­ro po­li­ci­jos at­švai­tą. Jį pa­do­va­no­jo Vai­das, ku­ris yra šios tar­ny­bos pa­rei­gū­nas.

„Ma­nau, kad bet ku­ris pro ša­lį ei­nan­tis pra­ei­vis bū­tų pa­si­el­gęs taip pat. Sma­gu tik, kad vai­kas už­ra­kin­ta­me au­to­mo­bi­ly­je lai­kė­si „su­per“, ma­mai tur­būt di­des­nis stre­sas bu­vo“, – sa­ko Vai­das.

Nors po įvy­kio pra­ėjo ke­lios die­nos, ma­ma prie jo vis grįž­ta min­ti­mis.

„Ka­dan­gi nie­ko pa­na­šaus anks­čiau ne­bu­vau gir­dė­ju­si, net min­čių ne­bu­vo, kad taip ga­li at­si­tik­ti. Ad­re­na­li­nas lie­jo­si per kraš­tus, pa­mo­ką ga­vau vi­sam gy­ve­ni­mui. Sun­kiau­sia bu­vo ma­ty­ti, kad vai­kas ver­kia, o tu iš es­mės nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti – pa­im­ti ant ran­kų, pa­glos­ty­ti, nu­ra­min­ti. Pri­si­mi­niau vi­sas dai­ne­les, žai­di­mus, ku­rie jam pa­tin­ka, kad tik nu­kreip­čiau dė­me­sį, ir tai vei­kė“, – da­bar jau su šyp­se­na pa­sa­ko­ja Ag­nė, ku­ri ra­gi­na ir ki­tas ma­mas pa­si­mo­ky­ti iš sve­ti­mų klai­dų ir jų ne­kar­to­ti, o į ke­lią su ma­žy­liu ir nau­ju automobiliu leis­tis ta­da, kai iš­ban­dy­tos vi­sos jos ga­li­my­bės.